2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Tarybinė eglutė



Tik vakar mes, kaipo visiškai nevykę tėvai,  pasiekėme Vilniaus  miesto eglutę.  Mažė džiugiai šokavo, ji eglutės laukė dvi savaites, eglutė jai patiko. Ir langeliai, ir kažinkoks namelis  viduje. Prie kažinko viduje vingiavo eilė. Bandžiau priešintis, sakiau ne už tą mes kovojome, kad dabar valandą šaltume eilėje prie  nežinia ko  kaip gūdžiu sovietmečiu. Tada irgi eilėn pirmiau atsistodavo patyrę žmonės, o po to klausdavo ką duoda.
-         Ne,  - pasakė man geresnioji žmonijos dalis, - stovėsime.
Leido man pasivaikščioti, nusipirkti ką nors, bet pigiai. Pavaikščiojau. Pavalgiau spurgų, paskui dar pagalvojęs suvalgiau čebureką. Grįžau pas savo  moteris. Dar liko pagal minimalistinius paskaičiavimus 0,5 h.
Tada, pasiūlius apsaugos  darbuotojui, atsistojau  į eilės šoną, kad niekas be eilės nelįstų. Žmonės lindo, klausinėjo. Aš kiek  galėdamas informavau, nesistumdykite, kad jokių šansų čia sulaukt kažinko viduje, kas viduje nežinau, bet žmona labai nori. Stovėti šalta. Vienas seansas – 25 galvos. Kas pusvalandį. Registracija yra internete.
Pasijutau kaip sovietų laikais. Ir net susigraudinau, kai iš kitos eilės pusės, kur nesaugojau, priėjo paslaptingi aštuoni žmonės, pasakė, kad nuo Živilės ir apsauga jus įleido. Nu visai kaip mano jaunystės metais prie Tauro rago kokiais 1978 metais....Bet visiškai susigraudinti  nepavyko, nes ir mus įleido vidun, nors mes visai  ne nuo Živilės. Viduje  buvo šilta ir jau vien dėl to smagu.
Maloni moteriškė maloniai mus pasveikino ir paskaitė dvi pasakas iš knygos. Pasijutau  vėl visiškai maloniai – skaitovė varė profesionaliu buvusios partkomo darbuotojos balsu ir kartais prasimušančiu rusišku žodžių kirčiavimu. Betgi čia Vilnius, aš pats čiortas  žino kaip kalbu.  Ir, matyt, aktorinį baigę ir gebantys taisyklingai paskaityti  pasakų knygelę visi jau nusižudė nuo nepakeliamų studijų akademijoje. O keli likę gyvi, atlaikę studijas,  nesižemins skaityti kažkokių pasakų.
Nors kai kurios skaitovės skaitomos pasakų vietos man patiko, štai senelis buvo apsirengęs senmerge vietoj – tai tik mano atsargus  spėjimas -  sermėgos. Skaitovė pati šiek tiek  nustebo, bet nesismulkino,  senmergė tai senmergė ir varė toliau. Po kiek laiko – pasak skaitovės – elniai  genėjosi pievoje.
Man prieš akis taip ir pasistojo kraupus vaizdas:  elniai – samurajai, besigenėjantys katanomis sau ragus ir kojas. Taigi  į pabaigą jau buvo visai smagu. Ačiūdie, energingajai skaitovei apsauga jau neleido skaityti trečios pasakos.  Nors ji  dar troško paskaityti. Visi laimingi, kad baigėsi elnių savigenėjimai ir seneliai pasirėdę senmergėmis, išėjo dar laimingesni nei  atėjo.


Grįžau  kelis dešimtmečius atgal. Buvo tikra tarybinė eglutė. Tiesa, liberaliu būdu, niekas nevertė. 
Rašyti komentarą