Gruzija, apie 1980

Tarybinė Gruzija 1980. Brežnevas dar gyvas, o gal jau ir nebe. Nesvarbu.

Goris. Stalino muziejus(visiškai neįsivaizduojamas reiškinys anais laikais TSRS). Dar uždarytas. Laukiame dviese. Prieina dar žmonės. Pašnekiname - aišku lietuviai.

Dar Goris. Pavalgome valgykloje ir naiviai paprašome grąžos. Valgyklininkas išskečia akis, tyli, tyli ir po geros pauzės ištraukia saują kapeikų, tėškia mums ir sako :
- На.... вибирай!!!!

Mums Tbilisyje pradingo ūmai pinigai. Kartą rytą prabundame parke Tbilisyje, prošal bėga sportininkas ir klausia ką čia veikiate, mes atsakome neradome kur pernakvoti. Sportininkas nubėgdamas mesteli:
- Надо было ко мне приходить.
Jo net nugara nubėgant išsitiesia kaip gerai jis pasakė.


Baisiame taupymo režime priversti grįžti Gruzinų karo keliu link namų. Autobusas Tbilisi – Ordžonikidzė. Važiuojame gruziniška tvarka. Be bilietų. Stebime. Visi sumoka išlipdami. Artėja Ordžonikidzė ir mūsų likomo valanda. Svarstome ar autobusų vairuotojai ginkluoti kinžalais. Lipu pirmas ir parodau į Dalių:
- Брат заплатит.
Dalius parodo dar gale autobuso net mėlynai juodo gymio gruziną su aerodromo dydžio kepe.
- Брат заплатит.
Mes išlipę iš už kampo stebime. Vairuotojas ryžtingai užtveria kelią mūsų broliui. Scena nebyli, bet iš plačių rankų mostų matome šventą aerodrominio gruzino pasipiktinimą, kad jis turįs du blondinus brolius.