2009 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Led Zeppelin ir neįvykdytas planas

Šitai irgi atsitiko Kalvarijų gatvėje. Juk ji tokia ilga. Tada dar ji vadinosi Dzeržinka. Kur dabar Ibrahimo mašinų stovėjimo aikštelė buvo fotoatelje. Ten dirbo veikėjas, kuris vėliau tapo skulptoriumi Aučyna.
Antras personažas – Dalius. Taip, tas pats pulko sienlaikraščio dailininkas.
Taigi mums buvo po 19 metų ir reikėjo kažką daryti, nes pasaulis(tiksliau merginos) vieningai mūsų nemylėjo. Mes mašinėle nusiskutome plikai galvas. Aučyna pasakė padarys mums menines nuotraukas. Nes fotoatelje pardavimų plano vis nedarė, nebuvo žydas ir todėl jautė šeštuoju jausmu – neilgai jis dirbs toje fotoatelje. Ir tais laikais Kalvarijų gyventojai nebuvo linkę įsiamžinti mene.
Nuotraukos pavyko gražios, skulptūriškai išryškėjo visas mūsų liūdesys, ausys ir kaukolės gumbai. Nuotrauka iki šiol puošia daug man žinomų albumų. Sujaudinti meno fakto ištraukėme visus mano institutiniame portfelyje slėptus butelius vyno. Visus ir ištuštinome. Išbaidydami dar kelis paskutinius fotoatelje klientus. Paskutinius ir tos dienos laiko požiūriu, ir aplamai, nes juk retas norėtų fotografuotis fotoatelje, kurioje Led Zeppelin visu garsu klauso girti devyniolikamečiai plikiai. Aučyna dar ne kartą vakarėlio metu apgailėjo planą. Man iš Aučynos raudojimų užsifiksavo dienos apyvarta 12 rublių. Būsimasis skulptorius išėmęs iš kasos juos gailiai rodė ir sakė uždarys mus, oi uždarys. Po to mane įveikė nekokybiškas matyt ir tada Anykščių vyno produktas ir tamsoje nuėjau ieškoti kibiro. Kibiro neradau, radau keistą vonią su raudona šviesa ir ten paslydęs įvirtau. Skystis vonioje buvo nešaltas, ten buvo patogu ir taip užmigau.
Ūmai pakirdau tamsoje. Įvairūs skardiniai prietaisai barškėjo man į juos trankantis ir niekas neatėjo manęs gelbėti. Nei vieno žmogaus, net jokio murzino fotoatelje katino. Durys užrakintos. Aš spąstuose.

Visiškoje neviltyje plavinėjau po tamsą. Palaipsniui galvoje susidėliojau patalpų planą. Patalpos turi krosnį ir du išėjimus. Krosnis gerai nenumirti nuo šalčio. Bet laisvė geriau. Sukaupęs jėgas išmušiau pečiu duris, kurios į kiemą.
Laisvė. Vakaras jau buvo vėlyvas. Ir malonus krosnimis kvepiantis Dzeržinkos laisvės oras skverbėsi į mano plaučius. Pilna krūtine įkvėpiau.

Portfelis, bliamba. Pagal TSKP istorijos užrašus su go-bango partijomis mane kaip įsilaužėlį ras kaip mat. Vienas grįžti bijojau. Išlindau gatvėn, pasižvalgyti galimų draugų. Akurat, prie kampo nuobodžiavo vietinis nepilnametis Dzeržinkos gatvės kontingentas. Primenu – mano galva šviežiai plika kaip biliardo kamuolys. Iškart rusiškai jiems pavariau, kasoje 12 rublių, einam paimti fotoatelje, man atiduodate tik portfelį.
Ir įvyko tai, ką tikroji Kalvarijų gatvės istorija gėdingai nutyli. Vietinis kontingentas pabalo, pasakė eik tu ..., ir dėjo į kojas.
Likau išsižiojęs ir visiškai nesupratęs kriminalinio mentaliteto. To dar nebuvo.
Tuo laiku privažiavo voronokas(milicijos mašina) ir išlaipino Aučyną su Daliumi. Pasirodo juos išvežė iš fotoatelje į skyrių, nes vakarėliui įsisiūbavus būsimas skulptorius griaudint Led Zeppelin atidarė fotoateljė duris ir pradėjo mėtyti lempas į Felikso Dzeržinskio gatvės vidurį, nes lempų nebereikės, nes plano nėra, nebus ir gyvenimo irgi nėra. Milicija abu aktyvius akcijos dalyvius parišo. Manęs tykiai miegančio ryškalų vonioje draugai neišdavė, bet aš to nežinodamas vos pats neprisiviriau košės.

Ačiū Dzeržinkės kriminaliniam elementui, kuris su manim nesusidėjo.
Rašyti komentarą