Į Tbilisį
atskridome paryčiui, visai praradę
nuovoką ar miegoti, ar būdrauti. Bet nugriuvome kelioms valandoms pamiegoti.
Rytą prabudau pirmas ir kaip šnipų gyvenimų žinovas išvykau vietovės
rekognosciruotei. Tbilisio senamiestis buvo žaviai neremontuotas ir visaip įmanomai
sujauktas visų XX amžiaus Gruzijos valdžių.
Praslinkau porą
šimtų metrų žemyn gatve ir radau praviras duris. Senas suvargęs gruzinas laukė.
Pagal parduotuvės dulkėtumą jau porą savaičių laukė kokio nors pirkėjo. Bet
prisiminiau Saakašvilio žodžius naikinant saninspekcijas – kuris šeimininkas
nuodys savo klientus – ir paklausiau ką turite pusryčiams.
Parduotuvėlės šeimininkas
turėjo balto šaldyto naminio vyno,
raudono naminio vyno, naminio konjako, čačos ir sūrio. Pasakė sėsk ir davė visų
iš eilės paragauti. Pasakė savo vardą Gogis ir pasakė tu dar ateik. Nusipirkau
iš ragautųjų pusrytinių raudono vyno ir šiek tiek to daikto, kuris ryžtingai
vadinosi konjaku, dar vos panešamą arbūzą ir sūrio. Vos parvilkau tuos
pusryčius, kai viešbutuko kieme pasirodė mažas gruzinas, bet su žvilgančiomis akimis
bei nosimi. Na nosys visų gruzinų tokios – augti gruzino organizmas pradeda nuo
nosies, o jau kūnui kas lieka. Grigorijui kūnui neliko labai daug. Bet gyvenimo
džiaugsmas akyse sutikus savo kieme svečią spindėjo. Grigorijus peržiūrėjo mano
pusryčių asortimentą ir paėmęs už rankos išvedė vėl laukan iš kiemo. Nuvedė parodė kur tuoj tuoj bus iškepta
krosnyje šviežia duona, kur geresnis baltas naminis vynas nei pas Gogį (tik reikia pasakyti, kad atėjai nuo
Grigorijaus), kur geresni vaisiai ir tie patys arbūzai.
Ir pasakė, klausk
visko, jei nebūsiu užsiėmęs reikalais, tai pasakysiu .
Ir tikrai
Grigorijus beveik visada buvo kieme, be reikalų, išsišiepęs ir viską
apie Tbilisį žinojo.
Tai man pakako
šios pirmos valandos Tbilisyje, kad Gruzija patiktų ir užvaldė kūną iki pat
kojų pirštų galiukų nuojauta, kad atostogos bus visiškai prašmatnios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą