2015 m. liepos 20 d., pirmadienis

Gogis ir Grigorijus



Į Tbilisį atskridome  paryčiui, visai praradę nuovoką ar miegoti, ar būdrauti. Bet nugriuvome kelioms valandoms pamiegoti. Rytą prabudau pirmas ir kaip šnipų gyvenimų žinovas išvykau vietovės rekognosciruotei. Tbilisio senamiestis buvo žaviai neremontuotas ir visaip įmanomai sujauktas visų XX amžiaus Gruzijos valdžių.
Praslinkau porą šimtų metrų žemyn gatve ir radau praviras duris. Senas suvargęs gruzinas laukė. Pagal parduotuvės dulkėtumą jau porą savaičių laukė kokio nors pirkėjo. Bet prisiminiau Saakašvilio žodžius naikinant saninspekcijas – kuris šeimininkas nuodys savo klientus – ir paklausiau ką turite pusryčiams.
Parduotuvėlės šeimininkas  turėjo balto šaldyto naminio vyno, raudono naminio vyno, naminio konjako, čačos ir sūrio. Pasakė sėsk ir davė visų iš eilės paragauti. Pasakė savo vardą Gogis ir pasakė tu dar ateik. Nusipirkau iš ragautųjų pusrytinių raudono vyno ir šiek tiek to daikto, kuris ryžtingai vadinosi konjaku, dar vos panešamą arbūzą ir sūrio. Vos parvilkau tuos pusryčius, kai viešbutuko kieme pasirodė mažas gruzinas, bet su žvilgančiomis akimis bei nosimi. Na nosys visų gruzinų tokios – augti gruzino organizmas pradeda nuo nosies, o jau kūnui kas lieka. Grigorijui kūnui neliko labai daug. Bet gyvenimo džiaugsmas akyse sutikus savo kieme svečią spindėjo. Grigorijus peržiūrėjo mano pusryčių asortimentą ir paėmęs už rankos išvedė vėl laukan iš kiemo.  Nuvedė parodė kur tuoj tuoj bus iškepta krosnyje šviežia duona, kur geresnis baltas naminis  vynas nei pas Gogį (tik reikia pasakyti, kad atėjai nuo Grigorijaus), kur geresni vaisiai ir tie patys arbūzai.
Ir pasakė, klausk visko, jei nebūsiu užsiėmęs reikalais, tai pasakysiu .
 Ir tikrai  Grigorijus beveik visada buvo kieme, be reikalų, išsišiepęs ir viską apie Tbilisį žinojo.

Tai man pakako šios pirmos valandos Tbilisyje, kad Gruzija patiktų ir užvaldė kūną iki pat kojų pirštų galiukų nuojauta, kad atostogos bus visiškai prašmatnios.
Rašyti komentarą