Kaip gerame moteriškame romane

Visi tikriausiai  pastebėjote: man atsitinka per daug atsitikimų. Dėl nežinomų priežasčių. Žymiai tankiau jie vyksta man nei padoriam statistiniam vidutiniam lietuviui. Kaip blogeriui tai labai smagu,  bet kaip pusamžiui šeimos vyriškiui jau norėtųsi kartais ir mažiau tų atsitikimų. Ypač tokių kaip vakar...

Sode gyvenome jau gerą savaitę, dirbau įvairius žemės darbus. Purvas, prakaitas. Savaitę naudoti darbiniai šortai jau iš dryžuotos spalvos pavirto į tolygiai žemės spalvos šortus, o marškinėliai dėl medžiagų natūralaus irimo nuo senumo priežasčių turėjo 20 skylių įvairiose vietose. Kvapas nuo savaitę neplautų darbinių rūbų buvo kaip bomžo Kalvarijų bei H.Manto gatvių sankryžoje 7,15 ryte belaukiančio iš lūšnynų  alkoholio surogatų už paskutinius centus. Na bet kam tai buvo įdomu kai laistai šiltnamį ar kasi žemę? Vakare nusiprausi po dušu, persirengi ir vėl esi civilizuotas vyras.

Vakar ankstų sekmadienio rytą mažė pristojo  - pavedžiokime šunį. Kas vaikšto po sodus sekmadieniais aštuntą ryto? Teisingai - niekas. Ir aš išėjau kaip stoviu suprakaitavęs, purvinas (nes jau kasiau, kol nekaršta) su tais pačiais darbiniais rūbais. Rytas buvo malonus, šuo bidzeno smagiai, nuklydome gana toli nuo savo sodo. Atkampiuose soduose buvo labai puikios architektūros namų ir netgi galėjai pavydėti tų namų gyventojams sotaus, aiškiai ne iš knygų rašymo uždirbto, gyvenimo lygio.Ūmai viename tokiame prabangiame name su dideliais stiklais iki pat žemės, kai mūsų šuo sustojo uostyti vartų, prasidėjo lakstymas ir mojavimas rankomis. Sustojau. Gal kvies policiją, pagalvojau. Kažkokie vagys soduose pasirodė – vagia dviračius ir žoliapjoves. Reikia sustojus paaiškinti žmonėms, kad aš ir mažė – padorūs, mes visai ne dviračių vagys, mes tik taip laikinai atrodome, nes sode gyvename jau savaitę.

Iš to namo su dideliais langais bruzdesio išbėgo moteris ir pradėjo rėkti:

-         Gyvenimo stebėtojau, labas!!!!

Ajomajo, taip. JI. Romantiška vasara  prieš dešimt metų. JI. Tokia pat graži.

Atsakiau:

-         Labas.

Ir išsišiepiau. Apsikabinti, pabučiuoti? Bet po to susičiaupiau. Prisiminiau kaip atrodau ir kaip smirdu. Durys į namą buvo praviros - viduje stilinga prabanga ir lepus gyvenimas minkštuose foteliuose. Mažę moteris pakvietė  į vidų, nes ten buvo dar šunų, kačių. Aš kaip vargšas  giminaitis likau prie durų. Suterščiau įėjęs žemėmis prabangą ir savo darbinio arklio kvapu bazilikais ir Provanso žolelėmis kvepiančią virtuvę.

Nu bliamba, pagalvojau, kaip gerame moteriškame romane. JI lėtai važiuoja kabrioletu Amalfio senamiesčio gatvele. Ūmai prieina apšepęs vyras ir paprašo centų pigiam vynui. Ji išberia iš rankinuko visus centus kiek turi, nes  kažkuo tas elgeta jai simpatiškas. Ir nuvažiuodama prisimena kur jį matė. Taip, tai buvo prieš dešimt metų. JIS. Kaip žemai JIS smuko...

Ačiū Dievui, JI valgyti nepasiūlė. Ir pinigų nedavė. Tiesiog matyt dar gerbė mano orumo likučius. Paskubomis atsisveikinau. Nu bliamba, tikrai būtų geriau jei tokių atsitikimų būtų mažiau. Aš juk irgi turiu marškinių po keliasdešimt eurų ir švarkų po kelis šimtus eurų...