O šventėms mus visus išvaikys...

#Uzbekistanas

Kai atskridome į Taškentą pritutintu aerobusu iš Stambulo mus suvarė į siaurą uždarą koridorių be ventiliacijos ir oro kondicionavimo. Toje pekloje stovėjome pusantros valandos, klykiant vaikams ir kontrabandininkėms moteriškėms su maišais turkiškų prekių. Tvankioje Taškento rugpjūčio naktyje.

Stovėjom eilėje pasų patikrai su graikais. Graikai buvo be vaikų. Tad mus su maže (stebuklas - mažė po dviejų skrydžių ir lakstymo po Stambulą pavargo) praleido į priekį.

Rėkiau pasienio pareigūnams:

 -    Tai nors kondicionierių įjunkite. Žmonės alpsta.

-         Sugedęs,  - nustebę atsakė. Pareigūnus ten gerbia tyliai bei paklusniai.

-         O remontuoti niekas visame Taškente nemoka?

Pareigūnai į šį provokacinį klausimą neatsakė. Jie net nesugalvojo kaip mane nubausti dėl tokio įžūlaus elgesio. Ir jų smegenys nuo tvankumos buvo aptirpę.Taip pradedu pasakojimą apie Uzbekistano turizmą. Uzbekai šiaip turistų laukia. Turistai atveža pinigų. Uzbekai - malonūs žmonės. Vaišingi. Bet turizmą supranta keistai.

Į turgus ar metro įeinant iškrato tavo daiktus, nors vizualiai esi visiškai nepanašus į musulmoną teroristą.

Nors buvome gavę visas vizas, tai atskira ir ilga istorija, tačiau pasus privalėjome atiduoti į Taškento milicijos skyrių ir laukti penkias paras, kol uždės registracijos štampą.

Kainas uzbekai prilaiko 3 lygių – saviškiems, rusams ir europėnams. Tai kartais apsimesdavome rusais – taip pigiau. Chivos tautinius šokius pažiūrėjome kaip rusai, prie vieno staliuko su dvigubai daugiau sumokėjusiais ispanais. Dar ir suvalgėme ispanų sausainių dalį.

Taškento Skvere – arba Brodvėjuje – dailininkų klausėme ar ilgai jie dar prekiaus. Mes pirktume vėliau jų papuošalus.

-         Ne,  - liūdnai atsakė dailininkai, – tuoj Nepriklausomybės šventės, o šventėms  mus visus  išvaikys.

Chivoje, kai atvažiavome, ant nosies jau buvo Rugsėjo Pirmoji, uzbekų Nepriklausomybės diena, ir turistų kas valandą mažėjo, žiopli turistai bei dailininkai Uzbekistano valdžios įsitikinimu trukdo švęsti valstybines šventes, nepritinka visuotiniam tautos džiaugsmui, bet mes kažkaip pražiopsoti visų tvarkos sergėtojų  likome kaifuoti nuostabiame pakrypusių labiau nei Pizoje bokštų kupiname senamiestyje visiškai vieni. Mus taip pamilo Chivos kavinių savininkai, kad net iš pradžių duodavo paragauti vietinio konjako rūšių, kad mes išsirinktume geresnį ir net siūlydavo  pašildyti prieš geriant. Keista jų manija: šildyti degtinę, konjaką.

Taigi viešbutyje Arkanči (labai geras, trys žvaigždutės, rekomenduoju) su mumis beveik vienišais turistais bovyjosi, su maže žaidė kiekvienas nuobodžiaujantis viešbučio darbuotojas. Bet išaušo skaudžiausia kiekvienos kelionės akimirka – laikas mokėti. O kiek mokėti taip ir nežinojome.

Pirma portje frazė. Galite mokėti somais pagal oficialų kursą. Gerai, nes išsikeitėme dolerius pagal dvigubai geresnį turgaus kursą.

Antra frazė. Užsieniečiui para 30 dolerių žmogui. Truputį  baisiau.Vaikui nuolaida.

Trečia frazė. Vartant mūsų pasus. O bet...oho...iš kur?...jūs turite pasuose Taškento registracijos štampą, tad kainas skaičiuosime kaip uzbekams.

Jau praradau viltį susigaudyti visuose perskaičiavimuose ir pareikalavau galutinės sumos somais. Išgirdau. Buvo juokingai pigu - 60 dolerių trys paros trims žmonėms su gausiais pusryčiais.

Moralas: turizmas ten vystomas keistai ir iškreiptu būdu, bet patyręs turistas gali daug laimėti žinodamas visus niuansus. Azijoje nežinai kur rasi, o kur pamesi.