2012 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Mažumos mano gyvenime: čigonai


Sugalvojau naujų memuarų seriją apie mažumas mano gyvenime. Juk pagalvojau per ilgą gyvenimą su visokiomis mažumomis  - žydais, moterimis, gėjais, karaimais -  kiek artimiau susidūriau. Aišku jokios didelės tolerancijos pavyzdžių iš manęs nelaukite. Bet  subjektyvaus objektyvumo kažkiek galite tikėtis.

Augau  Dzeržinkėje prie turgaus.  Savaime suprantama  tokioje pelningoje vietoje čigonai irgi turėjo kelias lūšneles. Vaikystėje net  vienas čigoniukas Chandyba bandė su mumis kieme draugauti. Bet net ir mums vaikigaliams  matėsi visiškas to vaiko tūpumas ir tuščias agresyvumas, tad  iš tokios draugystės nieko neišėjo. Net pro jų lūšneles vengėme vaikščioti. Nes kabinėjosi ko čia žiūri.

Mano namo laiptinėje gyveno čigonas. Bet jau baigęs daktaro mokslus, tai toks iš jo ir čigonas. Kartais tik jis užsidarydavo kambaryje ir liedavosi tada akordeono  melodijos per visą namą su dulkėto tolimo kelio  ilgesiu. Jo du sūnūs išvis sulietuvėjo ir vienas net tapo ligoninės direktoriumi Vilniuje. O šito laiptinės čigono brolis buvo mano geografijos mokytojas. Tai jau šitas čigonas nuo manęs kentėjo.

Kai sirgdavau arba šiaip sėdėdavau namuose man smagiausias dalykas buvo žemėlapių skaitymas. Kažkaip jaučiau , kad iš sovietų šalies neteks daug matyti pasaulio ir žemėlapiai su žurnalu Vokrug Sveta bei  geografinės žinios būdavo savotiška orlaidė į pasaulį. Tikrai žinojau klasės pasaulio žemėlapyje visus pavadinimus arba visas JAV  valstijas  bei kitokius žemėlapinius triukus (pvz. užsisukęs nuo žemėlapio pasakydavau bet kurios šalies sienas su kitomis šalimis). O geografas buvo kiek manieringas, visas toks neslepiantis savo čigoniškumo margarūbis povas,  ir kol ištardavo visą privalomą parodyti žemėlapyje pavadinimą aš jau už jo nugaros rodydavau su antro skiemenio pradžia .ką reikia nežiūrėdamas beveik  į žemėlapį.. Ir pabrėžtinai žiovaudavau  kaip man nuobodu. Tas jį nervindavo. Negalėjo toks debilavoto veido paauglys  tiek  žinoti. Tai prieštaravo mokslo faktams. Tačiau jis ilgainiui prarado viltį mane demaskuoti ko nors nežinant ir nebeversdavo atsakinėti.
Kartais pabandydavo. Tada būdavo tokia scena:
-         Naaaa... Steeeebėtojas seniai nebuvo prie lentoooos...praaaašau...
Aš iš galiorkinio  suolo keldavausi lėtai, klasiokai jau iš anksto džiaugėsi mokytojo pažeminimu, eidavau kliūdamas už suolų ir draugelių kišamų kojų. Tekdavo sustojus rodyti kumštį. Taip vos dašliauždavau iki  pirmujų  suolų. Geografas matydamas džiugų klasės pasiruošimą jo pažeminmui bei aiškų demonstruovimą mano kūno kalba, kad ir šį kartą viską žinau susinervinęs ištardavo:
-         Sėsk, penki, nenervuok tu manęs...
Buvau vienintelis mokykloje kuris gaudavo geografijos penketus  už pasivaikščiojimą tarp suolų.
Gaila vėliau neįjunkau į narkotikus ir kažkaip nebeteko artimiau pabendrauti su šios šaunios mažumos atstovais. Tik per automobilio langą arba iš toli. Būrėjų neprisileidžiu.
 Tad tik tiek  Tik ankstyvoje jaunystėje buvo tokie kiek netolerantiški iš mano pusės santykiai su čigonais. Bet tada ir tokio baisaus žodžio nežinojome.



Rašyti komentarą