2014 m. kovo 24 d., pirmadienis

Kelnės ir garbė



Sutinku, teksto pavadinimas “Kelnės ir garbė” yra netinkamas padoriam beletristiniam kūrinėliui. Bet nieko negaliu padaryti. Tai vėl senas tikras atsitikimas.
Jau kelias vasaras dėl pinigų trūkumo neteko paklajoti musulmonų šalyje. Ne visi perneša tą jų derybingumo įtūžį, be kurio tu joks vyras ir tik pajuokos vertas durnelis. Tą derybingumo įtūžį kai reikia turiu. Ir musulmonų šalys mano turistiniams tikslams labai tinka.
Šią žiemą buvau užsigeidęs Vilniuje rasti tikrą kazaną. Kazanas – tai toks ketaus indas plovo virimui.
Internete baisi skylė Vytenio gatvėje reklamavosi turį tikrų kazanų ir mangalų.
Nuėjau kartą iki jų kontoros. Kai tik pamačiau direktorių – supratau, bus dabar man musulmoniškos atostogos. Rytietiškas žmogus. Kaip jis džiugiai pradėjo mane durninti, kažkokį žygeivių ketinį laužo katiliuką pradėjo man stumti kaip tikrą kazaną už 200 litų. Nors virtuvėje savo reikmėms  turėjo gerą kazaną. Aš maloniai klausiausi ir vis šalutiniais klausimais išsiaiškinau, kad jis kitų rūšių kazanų neturi ir neturės. Ketaus liejyklos neturi. Keliais ryžtingais išėjimas beveik iki durų išsiaiškinau už kiek jis maždaug gauna. Vieno neišpešiau  -  iš kur Lietuvoje jų gauna.
Kazanų direktorius nežinojo -  aš jau buvo gerose rytietiškose derybose ir anksčiau. Štai kartą jaunam ir pavargusiam  kažkur mažame dulkėtame Azijos miestuke malonus senyvas chalatuotas musulmonas išaiškino, kad mes tai visi kilę iš Abraomo knygos,  ir jie, ir žydai, ir krikščionys. Tad  jis maloniai  pavyzdžiui atiduotų  man savo dukterį. Net už krikščionio. Aš iškart prablaivėjau ir ryžtingai nusukau diskusijas į religijotyrą.
O kitą kartą paprašiau tokio vietinio leisti savo sklype miestelyje  pasistatyti palapines prie upelio mūsų grupei, ką tik nusileidusiai  iš kalnų.  O mes grupėje turėjome tokią Audingą (dabar gyvena ar Prancūzijoje, ar Šveicarijoje), kuri šiaip nieku ypatingu nepasižymėjo, tačiau  kai išmesdavo gana ilgų savo kojų liniją šalia kelio tai sutranzuodavo bet kurią mašiną. Mes tai vadinome “išmesti biodrus” (lietuviškai būtų išstatyti pravažiuojantiems vairuotojams iš tolo viliojančią klubų liniją). Matyt netyčia “išmetė biodrus” ir tam sklypo savininkui.
Vyriokas visų pirma  papasakojo, kad esąs beveik milijonierius, šitą jau žinojau  - visi ten bent matę Taškentą iš tolo yra milijonieriai, po to sakė mums visiems  nupirks išgerti ir šašlykų, dar supažindins su miestelio milicijos viršininku. Bet ..ėėėė... kaip čia pasakius...labai norėtų artimiau susipažinti su ta aukšta moterimi...namie, dviese. Visus  palikęs ilsėtis palapinėse vyriokas mane vieną vežiojosi po miestelį, kad susidaryčiau įspūdį koks jis įtakingas. Na man tas įspūdis vis nesusidarė. Niekaip nesutikau kaip nors nusileisti dėl Audingos garbės. Milijonierius tada atnešė gal porą butelių pigaus baisaus   uzbekiško vyno ir nieko nepešęs dingo.
 Audingą informavau kaip išsaugojau jos garbę ir pasilenkęs dirbti kažkokius laužo darbus galutinai  suplėšiau savo paskutines  kelnes per užpakalio siūlę. Padėtis buvo apgailėtina, bet Audinga buvo taip sujaudinta mano išderėto jos neliečiamumo, kad tylomis nusimovė kelnes.
 Na negalvokite to, ką tik pagalvojote. Kaip sakiau ji buvo gana ilgų kojų, o aš tarybinėje jaunystėje  dar buvau visai lieknas.
Pasakė:
-         Pasimatuok. Turiu kitas kelnes.
Kelnės buvo juodos, madingos, su petnešom. Man kaip tik tiko petnešos viršuje ir kelnės per klubus. Tik apačioje vos dengė kelius. Na, pagalvojau aš su pridengtais keliais dar tiksiu azijatiškai moralei. Ir papildoma ventiliacija apačioje per karščius kaip tik. Tariau ačiū. Ir tikrai  dar keliolika  Azijos dienų sėkmingai jose gyvenau.

Tikiuosi dabar  pavadinimas “Kelnės ir garbė” aiškus? Už išsaugotą merginos  garbę gavau panešioti juodas kelnes su petnešomis. Praktiška ir patogu.
Rašyti komentarą