Dar viena recenzija...

RECENZIJA: Linksmasis sovietmetis
AUTORIUS: R.S.
Sveikas, Gyvenimo stebėtojau,
Esame beveik bendraamžiai. Tik mano sovietmečio dienos bėgo kitame Vilniaus rajone. Ir po truputį kitus plačiosios sovietinės tėvynės kraštus keliavau. Bet ne tai svarbu. Esu sužavėtas, kaip tiksliai savo memuaruose perteikei tuometines nuotaikas. Tiksliau, tas nuotaikas, kurios apima prisiminus tuometines nuotaikas. Vėlesnėje, postsovietinėje epochoje jau pasukome skirtingais keliais, bet Tavo pasakojimai apie pirmuosius postsovietijos verslus irgi labai įtikinami, tarsi pats būčiau juose dalyvavęs.
Bet kas gi darosi su tais šviesiais ir linksmais sovietinės jaunystės prisiminimais? Kodėl iš sovietmečio laikų išliko pasąmonėse kažkas pozityvaus? Gal esame taip paveikti sovietinės ideologijos ir propagandos, kad dabar tik patys sau vaidiname laisvus ir nepriklausomus? Juk turėtume verkti ir raudoti, kaip buvo blogai, niūru, baisu…
O buvo linksma. Yra nemažai žmonių, kuriuos labiausiai veža daryti tai, kas uždrausta, o uždrausta gi buvo oi kiek daug. Negalvojome tuomet apie asmens, tautos, žodžio laisvę, tiesiog buvo smagu laviruoti tarp tų draudimų ir įžvelgti tuometinės Sistemos kvailystes, net nesuvokiant, kad jos sisteminės. Tiesiog pats gyvenimas atrodė juokingas. Tėvų politiniai anekdotai apie Brežnevą buvo juokingi todėl, kad pats Brežnevas buvo juokingas, o ne dėl to, kad vaikams ir paaugliams atskleisdavo sovietinės sistemos supuvimą (kita vertus, labai reprezentatyviai papuvusi buvo ir ta anekdotų persona). Aišku, gali nesutikti su manimi, gal tik man vienam taip atrodo.
Stebiuosi, kaip lengvai, sklandžiai ir su subtilia ironija pasakoji savo prisiminimus, kaip atrandi puikias istorijas iš pirmo žvilgsnio visai kasdienėse situacijose. Memuarų žanro anksčiau niekada nemėgau, bet dėl Tavo kaltės situacija gali pasikeisti. Jei būtų mano galioje skirti lietuviškos metų knygos apdovanojimą – žinau, kam jį skirčiau. Gal Tavo memuaruose ir nėra ypatingų literatūrinių „fintų“, bet taip smagiai jau seniai neskaičiau nei vienos lietuviškos knygos.
Ne, vis dėlto į linksmąjį sovietmetį grįžti nenorėčiau. Bet… žvelgdamas į dabartinį jaunimėlį, studentus, moksleivius, galų gale į savo atžalas, pagalvoju, kad gal ir neblogai buvo augti terpėje, kai buvo bent prieš ką protestuoti, nors ir nesąmoningai. Nes dabarties jaunajai generacijai belieka protestuoti prieš mus ir ieškoti savęs visokiuose budizmuose ar londonuose.

Ten galima recenzijas rašyti, gauti prizus ir balsuoti