Apie bobiškus gėrimus

Vienas  senas draugelis neseniai  priminė apie vyriškus ir bobiškus gėrimus. Tai įvyko  Piteryje, kai anas dar buvo Leningradas. Ir tuo  pačiu metu kai iš rusų kultūros (o ką daugiau veikti Piteryje, jei ne semtis kultūros?) pasisėmėme per Afrikos studentus kokteilio  Jorš (Pūgžlys) receptą.

Taigi tada apsigyvenome pagal studentišką mainų programą pas tokį tikrą rusą nykiame sovietiniame daugiabučių Leningrado rajone. Mainų programa buvo paprasta  – šio ruso sesuo dirbo pas mano mamą Lietuvoje. Dvylikos aukštų nežmoniškai ilgame name vienintelis vaizdas pro langus buvo toks pats dvylikaaukštis priešais. Dar pilki Piterio  debesys, bet tik kiek leido dvylikaaukštis priešais. Nedidelis kiemas lyg klaida įspraustas tarp namų. Ir paprasta kaip  taburetė eilinio  gamyklos darbuotojo buitis. Atvežta lietuviška rūkyta mėsa buvo  gardėsis, paliekamas  šventėms (на праздники).

Buto rusas, kartu ir šeimininkas, gyveno vienas, nes žmona sanatorijoje. Buvo kažkiek atsakingas darbuotojas savo gamykloje, kuri buvo jo antras ir ko gero visas gyvenimas. Vaikų nebuvo. Bet buvo rusas. Savotiškai buvo prisitaikęs prie dviejų savo  pagrindinių aistrų – darbo ir gėrimo. Jis  su mumis gėrė tik per poilsio dienas. Pradėdavo penktadienį iškart po darbo. Ir baigdavo gerti lygiai dvyliktą dienos sekmadienį, nes tada spėdavo visai nepagiringas išeiti į darbą pirmadienį, kur vėl buvo atsakingas cecho meistras  ar viršininkas. Kaip bebūtų keista šis mūsų rusas buvo pedantas. Gerą pusvalandį  mokėmės kaip pagal visas taisykles užrakinti išeinant jo buto duris.

Darbo dieną tai jokiu būdu nė lašo.

Gamykla jo buvo matyt karinė - režiminė, nes nieko nepasakojo, bet iš gamyklos atsinešdavo spirito. Parduotuvėje iš maisto  gaudavo vermišelių (tokie  labai  negyvi tarybiniai makaronai). Tai vien vermišelius  pirkdavo, kartais pagardindamas kiaušiniais, jei jų rasdavo parduotuvėje. Įmantresnio maisto gal žmogui nelabai ir reikėjo. Nes maisto funkcija buvo tik užkanda. Spiritą matyt  iš gamyklos atsinešdavo kiek skiestą, nes visą gyvenimą vartojo taip. Pusė stiklinės spirito pripila vienu ryžtingu judesiu. Dar ryžtingesniu judesiu tą visą pusstiklinį į burną. Ir tada kelis šaukštus vermišelių ant viršaus. Tada ramus pokalbis  su studentais, tai yra mumis, kol suveiks. Tas carinis Piteris jo nedomino. Bet mus rytą išleisdavo į miestą suvertęs savo dozę spirito. Po jo spirito  visai  linksma ir šilta vaikščioti. Bet antrą dieną iš ryto aš kažkaip pasipriešinau ir pasakiau, kad man per stipru pusė stiklinės jo neskiesto gamyklinio spirito. Rytais.

Rusas primerkęs akis pažiūrėjo į mane. Jo akyse švietė nusivylimas, gyvename toje pačioje šalyje, jaunas vyras ir kažkoks nevykęs. Tylomis atskiedė spiritą santykiu vienas prie vieno vandeniu.

- На тебе, – pasakė rūsčiu  cecho viršininko balsu  skirtu pravaikštininkams   -  бабский напиток. Še tau bobiškas gėrimas.

Išgėriau bobišką gėrimą. Bet tyla virtuvėje kabojo kirviu. Buto rusas buvo kaip Hemingvėjus – naudojo tą patį literatūrinį  aisbergo metodą.

Draugelis vikriai   pasakė gersiąs neskiestą. Su juo daugiau ir kalbėjo visą savaitę kol gyvenome pas  Leningrado darbo žmogų. Vyriškus pokalbius.

O man liko piteriškas moralas visam gyvenimui – gėda  prašyti ir juolab gerti bobiškus  gėrimus, jei esi vyras.