Barščiai su padėklu

 Gili Rusijos provincija. Anais laikais  kai  televizoriuje per visus du kanalus merdi Leonidas Iljičius.

Į miestuko restoraną, arba tiksliau visuomeninio maitinimo įstaigą,  užsuka lietuviai turistai ir skaito meniu. Viskas gražu - meniu visoje TSRS vienodi nuo Kuškos iki Gurzufo – patiekalų kainos apie rublį, kas virš, kas mažiau. Ūmai meniu pasirodo dar nei vienos sovietijos respublikos restorane nematytas patiekalo pavadinimas  – Борщ с подносом  20 рублей.

Barščiai su padėklu 20 rublių.

Kaina visiškai kosminė ir kaip visiems žinomi barščiai gali tiek kainuoti? Šių dienų analogas būtų kokie du šimtai litų už barščius. Bet šitie lietuviai turi pinigų. Užsisako vyrai visko normaliai, tačiau ir vieną porciją barščių su padėklu už 20 rublių.

Vyrai prie stalo sėdi, laukia. Visi jaučia kaip virtuvėje šurmuliuoja nekasdienis  šurmulys ir virtuvė darbuotojai po vieną išlenda  pažiūrėti ar nereikės tuoj a capela dainuoti  “Suliko”. Bet ne. Šviesūs pribaltai, jokie ne gruzinai. Darbuotojai grįžta atgal.

Pauzė.

Ūmai prasiveria virtuvės durys.

 Iššlubuoja su  ramentu  tikras bekojis invalidas su šaunia kepke ir  su dūšia virkdo armoniką.

Po ilgoko armonikos patampymo  išeina padavėja su tikru  rusų kokošniku  ir kitais moteriško rusų nacionalinio kostiumo elementais.

Ji neša padėklą. Ant jo garuoja didžiulė lėkštė barščių su  paraikytu puskepaliu duonos.

Atliekamos kelios rusiškos dainos.

Ir tada su šauniais pasisukiojimais barščių lėkštė pastatoma nustėrusam lietuvaičiui.       
   -Vaišinkitės, svečiai brangieji, - pasiūlo padavėja.

 Tik susrėbus barščius  priblokštų lietuvių  išsiaiškinami filologiniai  vingriai. Šiuo atveju с подносом  reiškė “su prinešimu”. Prinešimas tai ir buvo invalido su armonika muzika  bei  moters su kokošniku piruetai. Neslavistams sunku buvo pagauti tuos meniu pustonius.

Gaila  ši istorija ne man nutiko. Tai kitų žmonių papasakota  istorija. Žinojau ją seniai ir  dabar parūpo  -  ar tai miesto legenda ar taip iš tikro galėjo nutikti lietuviams Rusijoje...