2014 m. balandžio 30 d., trečiadienis

Turizmas tai du, maksimum – trys



Jau praėjo keli mėnesiai nuo tų dienų, tad  galiu beveik ramiai aprašyti ekskursiją.
Jau lipdamas į autobusą Vilniuje  pajaučiau kažką negero. Labai ankstų  rytą tik šeštuoju jausmu jaučiau bus negerai. Tik po geros valandos ir sąmone supratau – negirdžiu jokio vyriško balso autobuse.
Vienas aš kaip pirštas vyras autobuse.
Net plaukai ant kaklo pasišiaušė. Moterys pusamžės, stengiasi palaikyti labai malonų ir kultūringą bendravimo lygį. Balkanų moteris iškart mane spaudė nusiraminti bei išlikti tokiu pat kultūringu ir mandagiu. Kaip tos moterys. Bravūriškai bandžiau likti optimistu, neatsargiai leptelėjau info  apie kelionės tikslą ir moteriškės trumpai įvertinusios mane  prilipdė  pravardę. Enciklopedija. Joms tas kelioninis vyriškis, kuris dar ir kažką žino, buvo puiki proga visai nebemąstyti. Jos net -  nors aš buvau pirmą kartą tame mieste – klausdavo  kur yra tualetas. Aš drąsiai rodžiau į priekį – kažkur ten. Kavinėje. Ir tikrai po šimto metrų atsirasdavo stebuklingu būdu kavinė su tualetu. Moterys gerbė mane vis labiau ir labiau. Nors viena gatve ėjome  net  su gidu, bet jos spietėsi aplink  mane ir klausė manęs. Buvau jau patikrintas žinių šaltinis.
Ir kai pasakiau, kad noriu valgyti  jos choru pritarė, taip, būtinai, valgysime,  gerai, tik nueisime į senamiestį ir prie fontanų.
Iškart po  šių žodžių dvi sukliko ir dingo artimoje  suvenyrų parduotuvėje. Mes  - 15  - palaukėme. Bet po to nutarėme lėtai  judėti link fontanų. Pasivys. Kryptį matė.
Po šimto metrų pasivijo skambutis.Tos dvi krypties  nematė ir nuklydo  į kitą pusę. Atgal. Joms taip susišvietė. Bet dabar joms baisu, jos pasiklydo.
Likome laukti. Šimtą metrų pasimetėlės ėjo ilgai, tad dar atsijungė nuo grupės - tik pažiūrėti vazelių – keturios.
Kai atėjo dvi, neberadome  keturių. Bet kadangi visi (tiksliau visos ) žinojo fontanų kryptį - mes nuėjome. Po truputį pakeliui vis po kelias  atsilikdavo palaukti kitų. Laukdavo parduotuvėse.
Iki fontanų daėjo tik branduolys. 9 vienetai. Aš dar kartą priminiau, kad praėjome kelias dailias kavinaites. Moterys sutiko, kad valgysime, tik reikia visas susirinkti.
Rinkome grįždami atgal tuo pačiu keliu atidžiai apžiūrėdami beveik kiekvieną įdomesnę parduotuvę. Kol  daugmaž prisirinkome moteriškių iki to pačio pirminio skaičiaus. 15. Valgyti norą pareiškė tik vėl tie 9 vienetai.
 Aš jau garsiai  nusistebėjau, tai kam mes rinkome valandą tas visas nuokrypas?
Moterys mane nuramino, ponas Enciklopedija nepykite, iš kur mes žinojome...būkime mandagūs...
Gidė pasakė žinanti gerą labai kavinę, tik kilometrą paeiti. Bet buvo penktadienio vakaras ir toje geroje kavinėje savaime suprantama vietų nebuvo. Aš burbuliavau  kaip verdantis arbatinukas, man jau vizualiai kilojosi dangtelis.
Paskui gidę vėl grįžome prie tų kavinių, kur ką tik ėjome prie fontanų, bet jau ten irgi niekur nebuvo devynių vietų. Moterys vis pažiūrėdavo į mane ir vis sparčiau ėjo link kitos kavinės, kur vėl ką tik užėmė paskutinį staliuką.
Kai po valandos radome tuščią tajų restoraną  ir galų gale atsisėdome  - dvi iš mūsų devintuko ištiko alergija  nuo tajiškų smilkalų. Viena neatsargi  moteriškė pasiūlė vėl visiems  eiti kitur. Kitos ją apšaukė – pažiūrėk į poną Enciklopediją. Iš Enciklopedijos  lėtai kilo verdančio arbatinuko garai, dūmai ir  burbuliuojantys garsai. Tad iš restorano išėjo tik dvi alergikės. Kitos tykiai sėdėjo ir klusniai valgė. Tajų restoranas pasirodo buvo tuščias, nes ten brangu, neskanu  ir  klientus apskaičiuoja apsirūkiusios padavėjos.
Tad  išėjome kur nors kitur išgert alaus, bet taip ilgai ieškojome kitos vietos alui, kad jau tuoj turėjo prasidėti kita para. Devynių vietų (alergikės pakeliui mus susirado) vėl niekur nebuvo. Nes penktadienio vakaras. Tiesa parduotuvėse vietos buvo, tad vietoj alaus mes trumpam vis užbėgdavome suvenyrų. Per tas paskutines paros valandas pavargau, išdžiūvau kaip Kalahario dykuma, o jos vis dar rasdavo parduotuvių. Kol aš pamačiau dvi laisvas  vietas, pigų šaltą alų ir pasakiau BM griežtai - dabar mes išgersime  alaus.
Grupė lauke kantriai  palaukė dešimt minučių kol mes išgėrėme  šalto alaus. Tada aš sugebėjau  toliau eiti ir net beveik nešūkavau, kai gidė apsiriko tik kokiu kilometru, kur autobuso sustojimas  mums važiuoti į viešbutį....

Bet į ekskursiją su vien moterų kolektyvu aš tikrai niekada nevažiuosiu. Nors jos kultūringos ir mandagios. Taškas.
Rašyti komentarą