Jau praėjo keli
mėnesiai nuo tų dienų, tad galiu beveik
ramiai aprašyti ekskursiją.
Jau lipdamas į
autobusą Vilniuje pajaučiau kažką
negero. Labai ankstų rytą tik šeštuoju
jausmu jaučiau bus negerai. Tik po geros valandos ir sąmone supratau –
negirdžiu jokio vyriško balso autobuse.
Vienas aš kaip
pirštas vyras autobuse.
Net plaukai ant
kaklo pasišiaušė. Moterys pusamžės, stengiasi palaikyti labai malonų ir
kultūringą bendravimo lygį. Balkanų moteris iškart mane spaudė nusiraminti bei
išlikti tokiu pat kultūringu ir mandagiu. Kaip tos moterys. Bravūriškai
bandžiau likti optimistu, neatsargiai leptelėjau info apie kelionės tikslą ir moteriškės trumpai įvertinusios mane prilipdė
pravardę. Enciklopedija. Joms tas kelioninis vyriškis, kuris dar ir
kažką žino, buvo puiki proga visai nebemąstyti. Jos net - nors aš buvau pirmą kartą tame mieste –
klausdavo kur yra tualetas. Aš drąsiai
rodžiau į priekį – kažkur ten. Kavinėje. Ir tikrai po šimto metrų atsirasdavo
stebuklingu būdu kavinė su tualetu. Moterys gerbė mane vis labiau ir labiau.
Nors viena gatve ėjome net su gidu, bet jos spietėsi aplink mane ir klausė manęs. Buvau jau patikrintas
žinių šaltinis.
Ir kai pasakiau,
kad noriu valgyti jos choru pritarė,
taip, būtinai, valgysime, gerai, tik
nueisime į senamiestį ir prie fontanų.
Iškart po šių žodžių dvi sukliko ir dingo
artimoje suvenyrų parduotuvėje.
Mes - 15 - palaukėme. Bet po to nutarėme lėtai judėti link fontanų. Pasivys. Kryptį matė.
Po šimto metrų
pasivijo skambutis.Tos dvi krypties
nematė ir nuklydo į kitą pusę.
Atgal. Joms taip susišvietė. Bet dabar joms baisu, jos pasiklydo.
Likome laukti.
Šimtą metrų pasimetėlės ėjo ilgai, tad dar atsijungė nuo grupės - tik pažiūrėti
vazelių – keturios.
Kai atėjo dvi,
neberadome keturių. Bet kadangi visi
(tiksliau visos ) žinojo fontanų kryptį - mes nuėjome. Po truputį pakeliui vis
po kelias atsilikdavo palaukti kitų.
Laukdavo parduotuvėse.
Iki fontanų daėjo
tik branduolys. 9 vienetai. Aš dar kartą priminiau, kad praėjome kelias dailias
kavinaites. Moterys sutiko, kad valgysime, tik reikia visas susirinkti.
Rinkome grįždami
atgal tuo pačiu keliu atidžiai apžiūrėdami beveik kiekvieną įdomesnę
parduotuvę. Kol daugmaž prisirinkome
moteriškių iki to pačio pirminio skaičiaus. 15. Valgyti norą pareiškė tik vėl
tie 9 vienetai.
Aš jau garsiai nusistebėjau, tai kam mes rinkome valandą tas visas nuokrypas?
Moterys mane
nuramino, ponas Enciklopedija nepykite, iš kur mes žinojome...būkime
mandagūs...
Gidė pasakė
žinanti gerą labai kavinę, tik kilometrą paeiti. Bet buvo penktadienio vakaras
ir toje geroje kavinėje savaime suprantama vietų nebuvo. Aš burbuliavau kaip verdantis arbatinukas, man jau
vizualiai kilojosi dangtelis.
Paskui gidę vėl
grįžome prie tų kavinių, kur ką tik ėjome prie fontanų, bet jau ten irgi niekur
nebuvo devynių vietų. Moterys vis pažiūrėdavo į mane ir vis sparčiau ėjo link
kitos kavinės, kur vėl ką tik užėmė paskutinį staliuką.
Kai po valandos
radome tuščią tajų restoraną ir galų
gale atsisėdome - dvi iš mūsų devintuko
ištiko alergija nuo tajiškų smilkalų.
Viena neatsargi moteriškė pasiūlė vėl
visiems eiti kitur. Kitos ją apšaukė –
pažiūrėk į poną Enciklopediją. Iš Enciklopedijos lėtai kilo verdančio arbatinuko garai, dūmai ir burbuliuojantys garsai. Tad iš restorano
išėjo tik dvi alergikės. Kitos tykiai sėdėjo ir klusniai valgė. Tajų restoranas
pasirodo buvo tuščias, nes ten brangu, neskanu
ir klientus apskaičiuoja apsirūkiusios
padavėjos.
Tad išėjome kur nors kitur išgert alaus, bet
taip ilgai ieškojome kitos vietos alui, kad jau tuoj turėjo prasidėti kita
para. Devynių vietų (alergikės pakeliui mus susirado) vėl niekur nebuvo. Nes
penktadienio vakaras. Tiesa parduotuvėse vietos buvo, tad vietoj alaus mes
trumpam vis užbėgdavome suvenyrų. Per tas paskutines paros valandas pavargau,
išdžiūvau kaip Kalahario dykuma, o jos vis dar rasdavo parduotuvių. Kol aš
pamačiau dvi laisvas vietas, pigų šaltą
alų ir pasakiau BM griežtai - dabar mes išgersime alaus.
Grupė lauke
kantriai palaukė dešimt minučių kol mes
išgėrėme šalto alaus. Tada aš
sugebėjau toliau eiti ir net beveik
nešūkavau, kai gidė apsiriko tik kokiu kilometru, kur autobuso sustojimas mums važiuoti į viešbutį....
Bet į ekskursiją
su vien moterų kolektyvu aš tikrai niekada nevažiuosiu. Nors jos kultūringos ir
mandagios. Taškas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą