Toje gamykloje, kur dirbo mano tėvas buvo specialus cechas, kur darbininkai privalėjo
atlikti sudėtingas nestandartines
užduotis ir to cecho viršininku, pavyzdžiui, dirbo dabar žinomas istorikas Gudavičius. Visos mano nerimtos būdo savybės paveldėtos
iš tėvo. Rimtos (bet jų nedaug) - iš
motinos. Dėlei aiškesnio to išmaniojo cecho vaizdo pasakysiu, kad
pagrindinis cecho šposininkas buvo
Ibelhauptaitės (kuri režisierė su
Londono akcentu) tėvas ar dėdė Ibelhauptas. Taigi įsivaizduojate maždaug
publiką. Juokai ceche liedavosi lyg
fizikų institute.
Tačiau gamyklos
buvo internacionalios ir kartu dirbo rusas Mitrochinas iš centrinės
Rusijos dalies. Iš ten kur jau tada
tuštėjo kaimai. Visi vyrai arba žuvę kare arba išvažiavę į
gamyklas po visą SSSR. Taigi, kaip bebūtų keista, rusas Mitrochinas buvo rimčiausias
vyras ceche. Šposų lietuviškų jis nesuprasdavo ir atsargiai žvelgdavo į
tuos nerusiškus šposus. Bet vyras buvo tikrai rimtas, gal iš buožių, matyt pabėgo į Lietuvą nuo kokių kaimo biednotos
persekiojimų.
O kaip kažkur
minėjau spekuliacinės pajamos iš tulpių
auginimo Tarptautinei moterų dienai net ir sovietų laikais mūsų šeimai leido pasijusti kiek turtingesniais. Pinigai
buvo leidžiami visaip. Bet kartą tėvas pasisiuvo pas siuvėją labai solidų paltą
su karakuline apykakle. O karakulis - išdirbtas
jauno ėriuko kailis - buvo aukštų
pareigų simbolis. Karinę kepurę – papachą -
iš karakulio galėjo dėvėti kariškiai
tik nuo pulkininko ir aukščiau. Šeimos pajamos aišku leido siūtis ir visą
paltą iš karakulio, bet tai jai būtų buvęs iššūkis socialistiniam
padorumui, rangų lentelei ir visiškas
pižonizmas.
Mitrochinas kaip
tik ruošėsi į tėviškę Rusijoje. Jaudinosi. Jam labai norėjosi grįžti po ilgų nebuvimo metų solidžiai, kad
visas kaimas pasakytų och ir ilgai rūkytų sėdėdamas ant suoliukų.
Ir tuomet į cechą įžengė tėvas
kaip ne joks darbininkas, o liaudies tarnas
iš Centro komiteto su paltu karakuline
apykakle.
Šitai. Paltas.
Karakulis. Tas pats ūgis. Suvokė Mitrochinas supratęs savo ilgo žvilgsnio į
paltą ir ilgos tylos rezultatus. Visas cechas džiugiai stebėjo atkaklius Mitrochino įkalbinėjimus paskolinti būtiną
atostogų rodinoje atributą. Pats jis
irgi gerai uždirbdavo, bet tiesiog kaip
rusas darbininkas nesumojo kaip ir kur pasidaryti tokį solidų grožį. O ir
laiko liko ašaros iki atostogų.
Po kelių gerų
degtinės butelių su Mitrochinu ir cecho kolegų paskatinimų - atseit reikia jiems ten parodyti kaip čia Lietuvoje
mes gyvename - tėvas palūžo. Tegu žino rusai apie Lietuvą.
Nepardavė. Bet
tik paskolino atostogoms Rusijoje. Nors
motina ir už tai pasmerkė.
Rimtasis
Mitrochinas po atostogų grąžino visiškai sveiką paltą. Kelerius metus kartkartėmis pakalbindavo tėvą parduoti
jam paltą. Kaina vis kildavo sulyg augančiomis Mitrochino santaupomis.
Tėvas būtų dvigubai uždirbęs už tą seną paltą. Ale ir lietuviai turi savo
išdidumą. Atsilaikė. Nepardavė.
Mitrochinas pasakojo: jo kaime dėl palto su karakuliu visi galvojo, kad
jis slaptas generolas ir tik apsimeta dėl didelio slaptumo šaltkalviu iš
Lietuvos...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą