2014 m. kovo 19 d., trečiadienis

Paltas su karakuline apykakle



Toje gamykloje kur dirbo mano tėvas buvo specialus cechas kur darbininkai privalėjo atlikti  sudėtingas nestandartines užduotis ir to cecho viršininku pavyzdžiui dirbo dabar žinomas  istorikas Gudavičius. Visos mano nerimtos būdo savybės paveldėtos iš tėvo. Rimtos (bet jų nedaug)  - iš motinos. Dėlei  aiškesnio   to išmaniojo cecho vaizdo pasakysiu, kad pagrindinis cecho šposininkas  buvo Ibelhauptaitės (kuri režisierė su  Londono akcentu) tėvas Ibelhauptas. Taigi įsivaizduojate maždaug publiką. Juokai   ceche liedavosi lyg fizikų institute.

Tačiau gamyklos buvo internacionalios ir kartu dirbo rusas Mitrochinas iš centrinės Rusijos  dalies. Iš ten kur jau tada tuštėjo kaimai.  Visi  vyrai arba žuvę kare arba išvažiavę į gamyklas po visą SSSR. Taigi kaip bebūtų keista rusas Mitrochinas buvo rimčiausias  vyras ceche. Šposų lietuviškų  jis nesuprasdavo ir atsargiai žvelgdavo į tuos nerusiškus šposus. Bet vyras buvo tikrai rimtas, gal iš buožių, matyt  pabėgo į Lietuvą nuo kokių kaimo biednotos persekiojimų.
O kaip kažkur minėjau spekuliacinės  pajamos iš tulpių auginimo Tarptautinei moterų dienai net ir sovietų laikais mūsų šeimai  leido pasijusti kiek turtingesniais. Pinigai buvo leidžiami visaip. Bet kartą tėvas pasisiuvo pas siuvėją labai solidų paltą su karakuline apykakle. O karakulis -  išdirbtas jauno ėriuko kailis -  buvo aukštų pareigų simbolis. Karinę kepurę – papachą -  iš karakulio galėjo dėvėti kariškiai  tik nuo pulkininko ir aukščiau. Šeimos pajamos aišku leido siūtis ir visą paltą iš karakulio, bet tai jai būtų buvęs iššūkis socialistiniam padorumui,  rangų lentelei ir visiškas pižonizmas.

Mitrochinas kaip tik ruošėsi į tėviškę Rusijoje. Jaudinosi. Jam labai norėjosi  grįžti po ilgų nebuvimo metų solidžiai, kad visas kaimas pasakytų och ir ilgai rūkytų.  Ir tada į cechą įžengė  tėvas kaip ne joks darbininkas, o liaudies tarnas  iš Centro komiteto su paltu karakuline  apykakle.
Šitai. Paltas. Karakulis. Tas pats ūgis. Suvokė Mitrochinas supratęs savo ilgo žvilgsnio į paltą ir ilgos tylos rezultatus. Visas cechas džiugiai stebėjo atkaklius  Mitrochino įkalbinėjimus paskolinti būtiną atostogų rodinoje  atributą. Pats jis irgi gerai uždirbdavo, bet tiesiog  kaip rusas darbininkas nesumojo   kaip ir kur pasidaryti tokį solidų grožį. O ir laiko liko ašaros  iki atostogų.
Po kelių gerų degtinės butelių su Mitrochinu ir cecho kolegų paskatinimų -  atseit reikia jiems ten parodyti kaip čia Lietuvoje  mes gyvename -  tėvas palūžo. Tegu žino rusai apie Lietuvą.
Nepardavė. Bet tik paskolino atostogoms Rusijoje. Nors  motina vistiek ir už tai pasmerkė.

Rimtasis Mitrochinas po atostogų grąžino visiškai sveiką paltą. Kelerius  metus kartkartėmis  pakalbindavo tėvą parduoti  jam paltą. Kaina vis kildavo sulyg augančiomis Mitrochino santaupomis. Tėvas būtų dvigubai uždirbęs už tą seną paltą. Ale ir lietuviai turi savo išdidumą. Atsilaikė. Nepardavė.

 Mitrochinas sakė jo kaime visi galvojo, kad jis slaptas generolas ir tik apsimeta dėl didelio slaptumo šaltkalviu iš Lietuvos...
Rašyti komentarą