Kol buvau jaunas
– galvojau taip man niekada neatsitiks.
Bet atėjo ruduo
ir gumelė kaip čia buvus.
Gumelė tai ne ta,
kurią iškart įsivaizduoja jaunesnė ir
aktyvesnė patvirkusi visuomenės dalis.
Kai guldavo nepatogiai ar šiaip
pasikreipė per daug akiniai, tai juos
pataisydavau keliais akinių rėmų metalo palankstymais. Metalas aišku pavargo ir
vieną dieną perlūžo. Akinius nešioju 40 metų ir be jų niekaip neįsivaizduoju
bent minimalios egzistencijos. Be akinių jaučiuosi it nuogas gėjus
Raudonojoje aikštėje eilėje prie Lenino mauzoliejaus 1982 metų žiemą.
Optikoje pasakė
viena jūsų akis beveik normali, kita visiškai niekam tikusi. Tarpas tarp akių
centrų didelis. Jūs keistai matote pasaulį. Todėl naujų akinių reikės laukti ilgokai.
Kaip išgyvenęs
brandžiame socializme susitvarkiau senuosius akinius taip – suveržiau rėmą su
gumele viduje tos konstrukcijos
apspausdamas stiklą ir tada dar
nedarydamas staigių judesių galiu spoksoti į kompiuterio ekraną ar šiaip
ką pakeverzoti ant popieriaus. Pasaulį šiek tiek matau. Bet kabo akiniai
tik ant vienos ausies ir bendras manęs
su gumele suveržtu stiklu vaizdas
visiškai tragiškas.
Dar kabinete šalta kaip per suomių - rusų karą ir todėl
svajoju apie suomių snaiperių apatines kelnes iš to pat karo sušilimui.
Dar švarko
alkūnės net blizga, nes valytoja bijo valyti aplink klaviatūrą ir visus nešvarumus (nors ir nedaug) švarko alkūnių
medžiaga surenka nuo stalo paviršiaus.
Dirbdama valytojos darbą alkūnių
medžiaga įgavo piktdžiugišką blizgesį. Derėtų dėtis tokius senovinius
buhalterių antrankovius arba lopus ant alkūnių. Į daugumą kitų švarkų jau
nebetelpu. Arba jei telpu, tai sproginėja sagos.
Dar kabinete
senas medienos pano su Variniu raiteliu iš sovietų laikų. Dar Basanavičiaus bareljefas, bet jį aš pats pasikabinau, jau XXI amžiuje.
Iš šešių lempų aukštai palubėje šviečia tik
dvi. Jei uždegi daugiau, tai pasigirsta garsas pokšt ir vėl lieka tik lygiai
dvi šviečiančios.
Kadangi vėsu, tai
maloniai užsidėčiau ir vatinuką kaip kokio kolūkio sąskaitininkas nešildomame
sandėlyje.
Pavasarį išmokome
su dukra visas pasaulio vėliavas, bet kai dabar rudenį per protmūšį reikėjo
Bangladešo vėliavos, tai aišku prisiminė tik ji.
Panoptikumas
tiesiog kažkoks. Ruduo. Pačiam baisu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą