2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Žąsiukus nesisekė auginti



Giminės iš pa Utenas vis bandydavo kaip nors prasisukti net ir karo ar kolchozų laikais. Kai kas sekdavosi (bulvių vežimas  į Leningradą, pavyzdžiui), kai kas nesisekdavo.
Bet jau ką prakeikė giminės tai žąsiukų auginimo verslą.
Na visų pirma kieme ir aplink nebuvo jokio rimto vandens telkinio. O žąsys tai vandens  paukščiai ir joms vanduo gyvybiškai būtinas.  O auginti reikia daug, kad apsimokėtų. Tai mažiems žąsiukams pasiteškenti netoli šulinio būdavo įkasama į žemę tokia didoka baleika (skardinė vonia vaikams maudyti) ir jie ten turkšdavosi. Vienu žodžiu kiemo vidury maldavosi didelė triukšminga  paukščių  gauja. Jei tapdavo baisu tai spiesdavosi žąsiukai į krūvą, po vieną neišsibėgiodavo.
Tai per karą rusų kareivių nervai neatlaikė to triukšmo viduryje kiemo. Gyveno giminės troboje tikras generolas, jis pats važinėdavo nuo ryto iki vakaro, bet jo buveinę su kareiviais  prižiūrėjo toks podpolkovnikas. Mandagus ir malonus žmogus. Jis prižiūrėjo visą štabo gyvenimą troboje bei kareivių palapinėje kieme. Bet vieną dieną visi žąsiukai dingo. Vanagai aišku nusinešdavo žąsiuką kartais, bet po vieną  ir ne kas dieną.
 Vaikai rado nusukiotas žąsiukų galvytes toli nuo namų. Tada parnešė ir padėjo prie štabo durų, kad podpolkovnikas matytų. Oi kaip jis rėkė ant tų išrikiuotų štabo kareivių, mojavo pistoletu ir atrodė tuoj kelis sušaudys. Padėjo. Vėliau jau  nieko nebevogė kareiviai.
Bet ir mintis auginti žąsiukus pradingo. Ką gero benuveiksi  su tom nusukiotom galvytėm. Ir kam erzinti nervingus žmones su ginklais?

Vėl žąsiukų biznis prasidėjo jau kai buvo įsikeroję kolchozai. Ta pati baleika, ta pati triukšminga krūvelė kiemo viduryje. Tačiau kadangi giminė turėjo  liūdną patyrimą, tai  nuo vanagų ir šiaip negerų žmonių saugoti žąsiukus su vytele rankoje buvau paskirtas aš, visai dar mažas 5-6 metų vaikelis.
Ganytojo darbas atsakingas ir gana nuobodus. Bet...jei meti mažu akmenuku į žąsiuką, tai jis labai juokingai šokčioja ir sukelia savo išgąstingu gagenimu paniką, visi žąsiukai puola krūvon, laksto gyvai po kiemą  ir tada įdomiau gyventi bei lengviau  pataikyti į dar vieną žąsiuką akmenuku. Ir vėl juokingas šokčiojimas, vel paniškas gagenimas. Gražu.
Bet po kelių ganymo dienų kai kurie žąsiukai pradėjo šlubčioti, keli visai pakratė kojeles. Nematyta  liga užpuolė žąsiukus. Kaimiečiai sunerimo, mano akmenukus  susekė ir demaskavo. Nors aš jau strategiškai apsižvalgydavau ar nemato budrios tetų akys. Gavau su ta pačia  ganytojo vytele lupti.

Aš ilgai verkiau, nes buvau iki tol mieste augintas ir visai nemuštas, o eilinis bandymas auginti žąsiukus nutrūko. Žąsiukų ganytojas  kardinaliai atsisakė   toliau ganymo veiklos dėl nepedagogiško vytelės panaudojimo ir žąsiukų verslas nebuvo atnaujintas. Štai taip nesisekė mano giminėms kai kurie versliukai....
Rašyti komentarą