Giminės iš pa
Utenas vis bandydavo kaip nors prasisukti net ir karo ar kolchozų laikais. Kai
kas sekdavosi (bulvių vežimas į
Leningradą, pavyzdžiui), kai kas nesisekdavo.
Bet jau ką
prakeikė giminės tai žąsiukų auginimo verslą.
Na visų pirma
kieme ir aplink nebuvo jokio rimto vandens telkinio. O žąsys tai vandens paukščiai ir joms vanduo gyvybiškai
būtinas. O auginti reikia daug, kad
apsimokėtų. Tai mažiems žąsiukams pasiteškenti netoli šulinio būdavo įkasama į
žemę tokia didoka baleika (skardinė vonia vaikams maudyti) ir jie ten
turkšdavosi. Vienu žodžiu kiemo vidury maldavosi didelė triukšminga paukščių
gauja. Jei tapdavo baisu tai spiesdavosi žąsiukai į krūvą, po vieną
neišsibėgiodavo.
Tai per karą rusų
kareivių nervai neatlaikė to triukšmo viduryje kiemo. Gyveno giminės troboje
tikras generolas, jis pats važinėdavo nuo ryto iki vakaro, bet jo buveinę su
kareiviais prižiūrėjo toks
podpolkovnikas. Mandagus ir malonus žmogus. Jis prižiūrėjo visą štabo gyvenimą
troboje bei kareivių palapinėje kieme. Bet vieną dieną visi žąsiukai dingo. Vanagai aišku
nusinešdavo žąsiuką kartais, bet po vieną
ir ne kas dieną.
Vaikai rado nusukiotas žąsiukų galvytes toli
nuo namų. Tada parnešė ir padėjo prie štabo durų, kad podpolkovnikas matytų. Oi
kaip jis rėkė ant tų išrikiuotų štabo kareivių, mojavo pistoletu ir atrodė tuoj
kelis sušaudys. Padėjo. Vėliau jau
nieko nebevogė kareiviai.
Bet ir mintis
auginti žąsiukus pradingo. Ką gero benuveiksi
su tom nusukiotom galvytėm. Ir kam erzinti nervingus žmones su ginklais?
Vėl žąsiukų
biznis prasidėjo jau kai buvo įsikeroję kolchozai. Ta pati baleika, ta pati
triukšminga krūvelė kiemo viduryje. Tačiau kadangi giminė turėjo liūdną patyrimą, tai nuo vanagų ir šiaip negerų žmonių saugoti
žąsiukus su vytele rankoje buvau paskirtas aš, visai dar mažas 5-6 metų
vaikelis.
Ganytojo darbas
atsakingas ir gana nuobodus. Bet...jei meti mažu akmenuku į žąsiuką, tai jis
labai juokingai šokčioja ir sukelia savo išgąstingu gagenimu paniką, visi
žąsiukai puola krūvon, laksto gyvai po kiemą
ir tada įdomiau gyventi bei lengviau
pataikyti į dar vieną žąsiuką akmenuku. Ir vėl juokingas šokčiojimas,
vel paniškas gagenimas. Gražu.
Bet po kelių
ganymo dienų kai kurie žąsiukai pradėjo šlubčioti, keli visai pakratė kojeles.
Nematyta liga užpuolė žąsiukus.
Kaimiečiai sunerimo, mano akmenukus
susekė ir demaskavo. Nors aš jau strategiškai apsižvalgydavau ar nemato
budrios tetų akys. Gavau su ta pačia
ganytojo vytele lupti.
Aš ilgai verkiau,
nes buvau iki tol mieste augintas ir visai nemuštas, o eilinis bandymas auginti
žąsiukus nutrūko. Žąsiukų ganytojas
kardinaliai atsisakė toliau
ganymo veiklos dėl nepedagogiško vytelės panaudojimo ir žąsiukų verslas nebuvo
atnaujintas. Štai taip nesisekė mano giminėms kai kurie versliukai....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą