Viktorui Maskvoje
buvo smagu. Detskij mir, Arbatas, GUMas, pirmas tikras sniegas, Tretjakovka.
Dūšia tiesiog ilsėjosi su plačiai žengiančia Rusija. Соотечественннники, pagalvojo
švelniai Viktoras, дорогие мои москвичи.
Ir tada su šaltuku
prisiminė tuos, nuo Baltijos jūros, tuos masiulius ir kitus vis aplojančius jį, persekiojančius... Ech, pagalvojo Viktoras, kur наш žmogaus teisių teismas, kad tik Archangelske jis būtų, o ne tam Strasbūre.
Paskutines sulopytas kelnytes Lietuvai numaučiau, nereikėtų ir Stokholmo
arbitražo.
Taip maloniai galvojo
galvojo ir užsimiršo, agi stovi GUMo viduryje. Ūmai šaltukas vėl perbėgo drebu per visą kūną.
Lorka taigi tebeloja vargšė viena ten palikta. Niekas nepasakė sustok,
fū. Ir nubėgo greitai Viktoras į GUMo šunų maisto skyrių. Pačią brangiausią,
pačią geriausią parveš vargšei dešrą
Sobačja radost iš Maskvos.
Tai apsidžiaugs
Lorka. Šokinės aplink ir džiūgaus.
Ir vėl širdį užliejo tokia plati ramuma kaip
Volga prie Žigulių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą