2013 m. lapkričio 29 d., penktadienis

Janukovyčius – mūsų šeimos asmeninis priešas


Na mes ne ukrainiečiai. Bet tas Janukovyčius....
Jei nuo pradžių tai vyresnė dukra gana protinga mergina. Sakau ne kaip tėvas,  o kaip protmūšio komandos kapitonas. Be jos dalyvavimo dešimt taškų per žaidimą prarandame kaip padėta. Arba ji štai dar praeitais metais politologiškai taikliai įžvelgė Šimašiuje būsimo prezidento potenciją kai dar niekas nematė.
Taigi ji studijavo viename tokiame Vilniaus universitete. Anksčiau ar vėliau studentaujant ateina nemaloni diena – reikia kada nors baigti tą easy time. Dėl bendro išsilavinimo lygio palaikymo baigiamą darbą nutarė parašyti politologine tema. Nors dirba jau dabar visai kitoje  sferoje.
Taigi tema buvo apie Lietuvos geopolitines kryptis. Darbas buvo parašytas per dvi spalio  savaites. Davė ir man vieną variantą paskaityti.
Kaip dabar prisimenu optimistines darbo pabaigas. Ten ir aktyvus Lietuvos  vaidmuo Rytų partnerystėje, geopolitinė Vakarų  pergalė Ukrainoje, Vilniaus konferencijos triumfas.
-         Vo darbas, - pakėliau nykštį ir taip įvertinau dukros darbą.
Dukra atidavė darbą ir palaimingai ilsėjosi. Palaima truko dvi  dienas. Kol Janukovyčius nepareiškė – babkių mažai duoda  ES, niekur jis nestos. Ant geopolitinių įžvalgų jis deda skersą. Klajos jis  brolių belarusų klystkeliais. Pofik jam ukrainiečių ateitis, pofik ir lietuvės studentės diplominis.
Ir  kaip jaustis studentei, kai jos darbą, atspausdintą, įrištą ir jau atiduotą dėstytojams, su raudonu rašalu subrauko toks pašlemėkas?
Kaip kaip, tik aktyviai pritarti vienam iš dabartinių Maidano šūkių:
Ukraina v Evropu,
 Janukovyč v žopu.


Rašyti komentarą