Ulugbekas

Iš Bucharos į Chivą kelias neblogas, visiška autostrada net lietuviškais standartais. Kiek nuobodokas – nes šimtus kilometrų už lango garsioji Kyzylkumų dykuma. Smėlis, dyglės, smėlis. Apie dykumą žinojom, tai iš vakaro nusisamdėm naują automobilį su oro kondicionieriumi. Vairavo jį Ulugbekas, jaunas entuziastingas bucharietis, gyrėsi buvęs Uzbekistano dziudo čempionu. Buchara ypatingas, šventas miestas. Alkoholiu Bucharos parduotuvėse neprekiaujama. Bucharoje – kaip skundėsi vienas turtingas statybinės technikos firmos savininkas traukinyje – iki šiol nepriimta rodyti savo turtų. Nors kartais norėtųsi. 

Ulugbekas  nenustygo už vairo  ir džiaugėsi esamu bei  dar labiau būsimu gyvenimu. Jis gyvens Amerikoje. Į jokią Rusiją dirbti nevažiuos, jis ne kvailys. Jo sūnelis jau dabar moka atsakyti į anglišką tėvo klausimą  -  kur geriausia šalis? Amerika, rėkia angliškai sūnelis. Ulugbekas dalyvauja Žaliosios kortos loterijoje ir būtinai laimės.

Tai paklausiau ką ten veiksi, Ulugbekai. Tas atsakė Arizonoje ta pati dykuma, tas pats buchariškas klimatas ir vairuos jis mašinas, na gal geresnes nei šita uzbekiška, nors irgi kol nauja nieko, ar ne?

Tada dar nežinojau, kad bus išrinktas Trampas Amerikos prezidentu, kad uzbekai sudalyvaus keliuose teroristiniuose išpuoliuose.... Tik ačiū Dievui, kad Ulugbekas statėsi ir priestatą prie tėvų namo, dėl viso pikto. Ulugbekui tada  nepaaiškinau, kad geriausia savo tėvynėje. Gal bus mažiau pinigų, bet savi aplink. Sunku pamokslauti  tokius dalykus, pačiam atvykus iš sočiosios ES.

Pabaigoje moralo nebus.