Vyko Baltosios ir
Raudonosios Rožių karas. Viduramžiais ir labai kruvinas. Aš kariauju Salotų
karą. Mus su maže grubiai atplėšė nuo mylimų
fotelių, televizorių bei kompiuterių į vis kastuvą rankosna pasiūlantį sodą.
Tad aš arba mažė gana rezervuotai vertiname sodo džiaugsmus. Kas džiaugiasi
sodu – tai tik Karlita: drugeliai, paukščiai ir entuziastingai aplojami reti
praeiviai.
Vienas moterų
žurnalas parašė, kad salotas valgyti visiškai sveika. O jei tos salotos nuo
savo lysvės – tai gyvenimas beveik amžinas. Kažkas, nerašysim, jog tai galimai
BM, perskaitė ir įsidėjo dūšion.
Pusryčiams salotų
valgymui yra nupirktos tortilijos. Į jas leidžiama susisukti dešros, majonezo ir sūrio. Dar konservuotų pupelių, bet
jau baigėsi. Tačiau į tortiliją, kad tai būtų sveikas pusryčių maistas, būtina
įsukti salotas nuo savos lysvės arba petražoles arba krapus arba svogūnų
laiškus. Ir dar jų tuntai tų žalių karviškų maistų dygsta lysvėse. Svogūnų
laiškus tai beveik ir pats mėgstu.Vyriškas valgis, primena degtinės taurelę su
lašinuku ir duona. Teko kadaise garbė
gauti rasotą degtinės stikliuką su
svogūnėliu, juoda duonyte ir parūkytu lašinuku iš pačio maestro Vytauto
Kernagio rankų.
Tai kartais net
pasapnuoju apie rasotą stikliuką su vyriška užkandėle.
Bet salotos.
Žalias karviškas raukšlinys ir jokios asociacijos su rasotu stikliuku.
Asociacija tik su moteriškų žurnalų dietomis. Kelis rytus prasisukau, nes labai
anksti pusryčiavau. Bet kartą mane BM mane sugavo. Tortilijoje vien nesveikas
maistas. Majonezas, sūris ir dešra, kai lysvės pasiekiamos ranka...
Žmona pati susuko
man tortiliją su visomis sodo žolėmis. Atsargiai atsikandau. Valgyti galima.
Beveik galima paklusti. Žingsnis po žingsnio, matyt, žengsiu į įtartiną
priešišką žaliavalgių teritoriją.
Bet kur dėti
vyrišką orumą?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą