2017 m. birželio 16 d., penktadienis

Augalų karai


Vyko Baltosios ir Raudonosios Rožių karas. Viduramžiais ir labai kruvinas. Aš kariauju Salotų karą. Mus su maže grubiai atplėšė  nuo mylimų fotelių, televizorių bei kompiuterių į vis kastuvą rankosna pasiūlantį sodą. Tad aš arba mažė gana rezervuotai vertiname sodo džiaugsmus. Kas džiaugiasi sodu – tai tik Karlita: drugeliai, paukščiai ir entuziastingai aplojami reti praeiviai.
Vienas moterų žurnalas parašė, kad salotas valgyti visiškai sveika. O jei tos salotos nuo savo lysvės – tai gyvenimas beveik amžinas. Kažkas, nerašysim, jog tai galimai BM, perskaitė ir įsidėjo dūšion.
Pusryčiams salotų valgymui yra nupirktos tortilijos. Į jas leidžiama  susisukti dešros, majonezo ir sūrio. Dar konservuotų pupelių, bet jau baigėsi. Tačiau į tortiliją, kad tai būtų sveikas pusryčių maistas, būtina įsukti salotas nuo savos lysvės arba petražoles arba krapus arba svogūnų laiškus. Ir dar jų tuntai tų žalių karviškų maistų dygsta lysvėse. Svogūnų laiškus tai beveik ir pats mėgstu.Vyriškas valgis, primena degtinės taurelę su lašinuku  ir duona. Teko kadaise garbė gauti rasotą degtinės stikliuką su  svogūnėliu, juoda duonyte ir parūkytu lašinuku iš pačio maestro Vytauto Kernagio rankų.
Tai kartais net pasapnuoju apie rasotą stikliuką su vyriška užkandėle.
Bet salotos. Žalias karviškas raukšlinys ir jokios asociacijos su rasotu stikliuku. Asociacija tik su moteriškų žurnalų dietomis. Kelis rytus prasisukau, nes labai anksti pusryčiavau. Bet kartą mane BM mane sugavo. Tortilijoje vien nesveikas maistas. Majonezas, sūris ir dešra, kai lysvės pasiekiamos  ranka...
Žmona pati susuko man tortiliją su visomis sodo žolėmis. Atsargiai atsikandau. Valgyti galima. Beveik galima paklusti. Žingsnis po žingsnio, matyt, žengsiu į įtartiną priešišką žaliavalgių teritoriją.

Bet kur dėti vyrišką orumą?  
Rašyti komentarą