2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Tikrasis žmogaus draugas



Sekmadienį sodinome šiltnamyje pomidorų, agurkų ir paprikų daigus. Aišku visam procesui ir svarbiausiems etapams vadovavo BM. Paskutinį daigo pakalbinimą ir švelnų daigo užglostymą šiltomis žemėmis irgi tik ji.
Man buvo patikėtas ne toks svarbus technologinis etapas – trąšų įterpimas į duobutes. Vienos trąšos buvo cheminės, o kitos – žuvų miltai. Ir tie žuvų miltai – ekologiški aišku – turėjo tokį negerą dvokutį. Lyg džiovintas saulėje š.
Na bet aš atsakingai bėriau dvokučio dozę po dozės  į kiekvieną duobutę. Šalia susikaupęs šnopavo šuo. Aš dirbau toliau. Šuo tai šuo. Karlita visada kaip virvutė paskui mane. O man reikia į kiekvieną duobutę paberti dvi  skirtingas  trąšas ir nesusipainioti. Tam būtinas susikaupimas.
Bet šį kartą Karlita  kažkaip per darbščiai šnopavo.
Atsisukau pažiūrėti ko ten taip šnopuojama.
O jezusmarijajuozapaišventas.
Ji kruopščiai savo snukiu lygino visas mano apibarstytas žuvų miltais duobutes. Sekė iš paskos ir iš eilės stumdė žemes snukiu, kol nelikdavo  nė žymės smirdančios duobutės. Ištikimas šuo gelbėjo šeimininką, nes šeimininkas pridirba smirdalą duobutėje, o šuniui reikia gelbėti šeimininką, kad anas vėl  neprisidirbtų ir negautų barti. Ir Karlita  sumojo kaip. Kiekvieną dvokiančią šeimininko padarytą duobutę ji užlygina savo snukiu nesmirdančiomis žemėmis. Ir šiltnamyje  gražu bei švaru.
Tikrasis žmogaus draugas. Šeimininkas prisidirba – šuo gelbėja.

Nepajėgėme  šuns barti. Išsikasėme vėl duobutes -  juokdamiesi.
Rašyti komentarą