2017 m. gruodžio 28 d., ketvirtadienis

Iš gerųjų žmonių gyvenimo


Rimtoje dzūkų šeimoje vaikas nuo dešimties metų privalėjo mokėti arti ir varyti samanę. Tėvai dirbo ir negalėjo visą laiką tupėti prie aparato. O laikai dar buvo iki melioracijos, krūmai tankiau suaugę nei dabar. Tai krūmuose tupėdavo vaikas ir pagal visas technologines šeimos taisykles lašindavo girių gėrimą. Žinodavo kada kiek malkų įdėti. Kuris ir kada išvarytas skystis yra geresnis.
Ateidavo pirkci ir moterys, ir vyrai. Moterys tai labai ant topolio pumpurų pildavo. Sąnariams padėdavo. Vyrai tai ant pumpurų jau nepildavo .
Kaime būdavo du aparatai. Dėl atsargumo. Visi skolindavosi aparatus prieš krikštynas ar vestuves. O prieš rugiapjūtę ar bulviakasį tai eilė aparatui būdavo. Visi dzūkai mokėjo varyti. Bet būdavo geresni meistrai. Antro varymo samanė pas gerus meistrus beveik mėlyna bėgdavo.
Na kokia po girto vyro kuloku patekusi moteriškė kartais parašydavo skundą milicijos įgaliotiniui. Bet pas mus geras buvo Leipalingio įgaliotinis. Čigonas. Juozulynas. Vaikai tai jau lietuviai buvo. Tai Juozulynas užeidavo, krenkšteldavo ir pasakydavo:
- Raminkis.
 Tada jau reikėdavo nutraukti gamybą. Šventa. Nes lakstė rimti skundai po rajoną.
Tai po tokių pasakojimų dar kažkas ginčysis, kad šių girių gėrimo technologijos ne dzūkų kulinarinio paveldo esminė dalis? Šimtus metų prie visų valdžių miškuose išsaugota tradicija šaukte šaukiasi oficialaus pripažinimo!
Rašyti komentarą