2017 m. kovo 15 d., trečiadienis

FŪ ir fiiiuuu


Karlitą mes paėmėme iš prieglaudos paaugusią, ji savo pirmą gyvenimo pusmetį sutiko laisva. Gatvėse,  šiukšlynuose ir pakelėse. Todėl savaime suprantama Karlita yra padriko ir nevaldomo elgesio kalė.
Pavyzdžiui sodo sklypą ji suvokia kaip saugomą  teritoriją ir visus praeivius  aršiausiai aploja. Tai būtų dar pusė velnio, bet lygiai taip pat savo saugoma teritorija suvokia  ir visą devynaukštį.
Tad išeiti į lauką – lojimas baisiausias, visus pamatytus žmones, šunis ir net stovinčius automobilius aploja.
BM neapsikentė ir pradėjo šunį drausminti. Pirmiausiai išbarė mano komandą fu, pasmerkė kaip per švelnią, be ryžtingo akcento pabaigoje. Sakė – nežinočiau kas tu, tai skambėtų lyg gėjų pasimurkavimas, o ne komanda šuniui. Tokia manieringai prancūziška fiiiiuuuu...
Pati BM komanduoja FŪ su pakeltu pirštu ir Karlitai net kojos linksta iš baimės. Ji išslenka iš namų prispaudusi prie žemės užpakalį ir kartais net iškenčia iki lauko durų neloti. Bet ne visada. Tai BM dar atsidariusi buto duris bara Karlitą.
Na taip, tingiu aš žmones ir net šunis stramūžyti. Kažkaip komandos fu pradžioje -  ties raide f -  dar turiu ryžto, bet jau ties raide u entuziazmas staiga išsenka. Na kaip griežtalais šokdinti tokį šunį, kuris tau laižo rankas,  kojas ir žiūri didelėm akim lyg į pusdievį.
Bet  BM  atnaujino namie drausmę. Šuniui. Už vis dar pasitaikantį nepaklusnumą. Visur. Neleidžia šokti į lovą ir vakarais kelis kartus garsiai bei priekaištingai atsidususi Karlita susirango ant kilimėlio prie lovos. Mano pusėje. Dūsauja ir neramiai vartosi. Bet iš BM lovos pusės vis pasigirsta komandos ir šuo palūžta Susirango į nebylų priekaištingą švelniakailį kamuoliuką.
Bet kartais... Paryčiui, paryčiui, kai miegas pats saldžiausias ir visi parpia savo lovos pusėse, kartais pajuntu tylų švelnaus kailiuko įslinkimą į lovą. Karlita beveik nekvėpuodama prisiglaudžia prie mano kojos, tik jokiu būdu nesirodo patys žinote kam. Ir net neiškiša iš už mano kojos galvos. Tai jos apkasas.  Karlitai apkase taip jauku, kad ji rodos ir nekvėpuoja, jokio garso ar judesio nepastebėtų pats Goiko Mitičius.
Ir aš negaliu išduoti savo šuns. Tyliai gulime abu susiglaudę paskutinę miego valandą lyg prieš sušaudymą auštant. Taip mes atnaujiname savo socialinį kontraktą. Be to griežto fū it šūvio, patys žinote iš kieno lūpų.




Rašyti komentarą