2012 m. spalio 8 d., pirmadienis

Stasiukas, tarakonai ir šachmatai



Chruščiovas sprendė butų darbo žmonėms problemą. Štai mano tėvai dar prieš Gagarino skrydį gavo vieną kambarį bendrame 3 kambarių bute. Pamenu bendrą linksmą atmosferą vaikystėje. Virtuvėje trys šeimininkės ir keturi maži vaikai. Virtuvė gera didelė – 12 m2. Taigi stambesnės šeimininkės susitrenkdavo  nedažnai minkštomis vietomis. Bet susitrenkdavo. Įtampą virtuvėje galima buvo kabinti kaip uogienę – šaukštu..Gerai  trečioji šeima buvo cecho viršininko ir jie gan greit išsikėlė. Mes gavome tada  ir antrąjį kambarį. Erdvė prasiplėtė neįtikėtinai lyg nuo Novovileikos iki Vladivostoko..
Bet likusi kaimynų šeima man dar davė ilgiems gyvenimo metams nemeilę šachmatams, gebėjimą  keiktis  figūringai bei sugebėjimą sutarti su tarakonų armija.
Šachmatai. Mano tėvas kaldavosi su kaimynu šachmatais virtuvėje. Pramoga tokia neutrali, žmonos lyg ir neturėtų uiti. Bet jie ten tokį aukštą lygį pasiekdavo, kad man pradėti šachmatininko karjerą nebuvo šansų. Po keliolikos ėjimų   mane išdurindavo bei  liepdavo ant taburetės  pasimokyti žiūrint į jų -  meistrų  - ėjimus. O už praloštą/laimėtą  partiją pakeldavo slapta ir taurelę. Ketvirta penkta partijos  jau vykdavo padidintu garsingumu, beveik kaip futbolas stadione.
 Taip įgavau tvirtą imunitetą šiam inetektualiam žaidimui. Tiesa su Balkanų moterimi žaisdavome karkasoną, bet ji irgi  ten sukčiaudavo. Aš vėl pralošdavau. Tai dabar jokio intelektualaus žaidimo nežaidžiu ir man ramu.
Figūringi keiksmai prasidėdavo kaimyno žmonai bandant padiskutuoti apie šachmatų žalą šeimos biudžetui bei kepenims. Gerai įsiminiau  kažkodėl vieną figūringą – užčiaupk savo prirūgusį srėbtuvą – bet buvo ir daugiau žymiai ilgesnių figūringų tekstų įvairiomis  Vilniaus kalbomis. Suvokiau  gerai užraityto keiksmažodžio efektyvumą kai oponentas  net negali įsiterpti į srautulingą tiradą ir lieka pritrėkštas.
Bet bene keisčiausias užsiėmimas žiūrint iš šiandienos  higieniškų laikų – tarakonų nameliai. Kadangi mūsų namas gerai susisiekė šiluminėmis trasomis  su maisto produktų parduotuve  tai tarakonai klestėjo. Užžiebus netikėtai šviesą virtuvėje tekdavo kiek palūkėti  kol šiugždantis kilimas išsivaikščios ir bus vietos  pastatyti pėdą su šlepete.
Aišku  su jais kovojom, bet po nuodijimo po savaitės vėl subėgdavo nauji ūsuoti imigrantai.  O sovietiniai nuodai klaikiai  smirdėjo ir kildavo įtarimas, jog  net bando ir mus žmones išnovyti tie nuodai.Taigi su kaimynų Stasiuku rungtyniaudavome kas pastatys gražesnį namelį tarakonams iš vaikiško konstruktoriaus plastmasinių kubelių ir kurio tarakonai ilgiau bei gausiau  išgyvens namelyje. Dažnai laimėdavau tas architektūriškai- sanitarines  varžybas. Jei pralošdavau, tai atlupdavau Stasiųą, nes jis buvo porą metų jaunesnis ir lankė šachmatų būrelį.
Po to po ilgų manipuliacijų  mūsų šeima  iškraustė  kaimynus į atskirą dviejų kambarių  butą anuometinio tarybinio Vilnaus neįsivaizduojamame  pakraštyje - Baltupiuose. Baigėsi bendrabutinis  gyvenimas, baigėsi ir  socializmas, kažkaip pradingo tame bute netgi  tarakonai....
Rašyti komentarą