2012 m. spalio 1 d., pirmadienis

Jei vaikai ne prie kompiuterio



Antai tėvai irgi kiti pedagogikon linkę  baisaujasi dabartinių vaikų sėdėjimu prie kompiuterių ir televizorių. Sėdi ir sėdi  į kuprą susimetę.  Lyg nėra kas daugiau veikti.
Aš pasakysiu taip: gal ir gerai, kad sėdi.
Štai kokios būdavo paauglių ir vaikų pramogos sovietų laikais prie dabartinio Kalvarijų turgaus kai tik viena   tv progama ir ta apie TSKP suvažiavimą. O kompiuteriaus  pavadinimą žinojo tik labai specialūs  GRU  žvalgai užsienyje.
Išskirčiau tris pagrindines ano meto vaikėzų pramogas - futbolas, moterų bendrabutis ir turgaus šunų lodymas. Vienintelis pliusas – viskas greta. Netoli namų. Nes mobilių nebuvo,  tai tėvai prisišaukdavo saviškius tik daugiadecibeliu staugimu nuo balkonų:
- Jureeek, iiiidz do chatyyyy.
Gal krepšinis brežnevinės stagnacijos metais   Lietuvoje neblizgėjo kaip dabar milijonierių algomis, tad vaikigaliai kieme labiau žaidėme futbolą. Žalgiro futbolo stadionas tai  greta. Ilgais rudens vakarais tėvai stėbėdavosi ką jūs tamsoje matote. Na mes tamsoje matydavome, nes jos duše užsidegdavo šviesą. Nieko nesupratote?
 Aiškinu nuosekliau, nes matyt vaikystę praleidote liūdnesnėje vietoje nei  Dzeržinkės turgaus apylinkės. Asfaltuota futbolo aikštelė buvo prie pat moterų bendrabučio. Tas bendrabutis vėliau buvo viešbučiu Kolūkietis, dabar irgi pirmas aukštas dėvėtų rūbų iš Europos komercinis, o antrame pilna keistų žmonių su daug apskurusių vaikigalių. To bendrabučio čakros aiškiai nevalytos nuo pat sovietmečio, tad  blogis taip ir taikosi sugriebti kiekvieną gyventoją ar šiaip praeivį už gerklės. Tiesiogine ir perkeltine prasme.
Taigi sovietų laikais moterų bendrabutis buvo taip sėkmingai organizuotas, kad viso bendrabučio moterų dušai buvo tik pirmo aukšto pusrūsyje su langais į futbolo aikštelę. Tik pritemus  pamatydavome jau švieselę iš tų langų ir konspiratyviai spirdavome kamuolį link švieselių. Tačiau taip paprastai  prisėlinti  negalėjai. Kolegialios moterys apipildavo verdančiu vandeniu sėlintojus, apmėtydavo šiukšlėmis, dušo langus uždažydavo, apkaldavo fanera ar skarda.
Bet ar tai rimtos kliūtys imliam paauglio protui?
Dažytus langus išdauždavo, fanerą pragręždavo, skardą irgi pramušdavo kaltuku. Kai kurios moteriškės nusispjaudavo  į stebinčius ir maudėsi po dušu. Kitos net leisdavosi į ilgas diskusijas su žiūrovais. Gražesnio kūno  maloniai, kitos piktai. Gražesnės turėdavo net savo gerbėjus, kurie kuldavo eilinius  stebėtojus ir žiūrėdavo į savas tik patys. Kitų neprileisdavo.
Nuvarytieji  eidavo prie turgaus tvoros, kur siautėjo užrakinti teitorijoje žvėriški volkodavai. Labai malonu kaip žinoma erzinti išprotėjuį šunį su  jo lojimo aidu per gerą kilometrą pačiam būnant už tvoros. O drąsa rodoma  buvo taip:
Vieni lodo kitame turgaus gale šunis. Tada drąsūs lipa iš čia per tvorą ir skuodžia kiek gali išgirdę šunis lojant kiek artyn. Jei pamatai juos vizualiai – jau kapiec. Nespėsi pabėgt. Reikėdavo skuosti įsiklausius į garsą.
 Taip ilgai linksmybės vyko, kol šunys sudraskė nespėjusią paskui brolį mergaitę. Mergaitę daktarai išgelbėjo, tik daug randų liko ant jos rankų. Bet šią smagią pramogą tėvai kardinaliai uždraudė. Sakė patys užmuš jei ras prie turgaus tvoros.
Ir dar daug tokių pramogų buvo prie Dzeržinkės turgaus  – arbūzų krovimas pavyzdžiui, gilzių kaulijimas iš kareivių palei karinio dalinio tvorą arba motociklų nuvarymas iš vogtų transporto priemonių sandėliuko prie Lenino rajono milicijos skyriaus.

Tai va aš ir   sakau – gal kartais ir gerai, kai vaikai prie  kompiuterio ar televizoriaus.... 
Rašyti komentarą