Devintas rikiuotėje

Tikriausiai  visi yra padalyvavę  pramoginiuose renginiuose  Kernavėje ar Trakuose kurie vadinami gyvąja istorija. Žiedžiamos  puodynės iš molio ir  dekoratyviniai riteriai atlieka baletą su kardais. Tačiau būna ir kitokia gyvoji istorija.

Mus perspėjo – Jonas vyras rimtas solidus, buvęs kramtomos gumos gamyklos bosas ir net gali nepriimti gyventi tai porai savaičių. Priims tik jei jūs jam patiksite  – viena sąlyga. Prieš mišias tame šiauriniame Ilinojaus valstijos miestelyje spėjome tik pasisveikinti. Jau po mišių, kurias atliko toks čigoniškas katalikų kunigas, kad jau žvalgėmės ar  tai Tikėjimo žodžio bažnyčia, o joks Rymo katalikų sambūris, taigi jau po mišių pradėjome pažindintis. Kas iš kur. Jonas buvo rūstus. Jautėme  – oi pirksimės už savo babkes viešbutį.  Netyčia pasisakiau  - kilimo  iš Vyžuonų.

 - Iš VYŽANŲ? – vos nenukrito Jonas nuo bažnyčios laiptų. Iškart perėjo nuo American Lithuanian  su gerrra raide R į aukštaitišką šnektą. Jis irgi buvo iš Vyžuonų, gerai pažinojo mano senelį ir  visą giminę. Mes su kolega džiugiai  buvome priimti į didelius Jono ir žmonos namus dviems  savaitėms  su geriausiu kanadišku viskiu ir puikiu maitinimu. Teko prisiminti visą gimtojo Jono miestelio topografiją, keliukus ir visus pusšimčio metų pletkus apie kaimynus. Savaitė tekėjo sklandžiai ir maloniai, tik Rokfordo policijos ekipažas  mus sekdavo kai eidavome stažuotės vieton. Vieninteliai miestelyje vaikščiojome pėsti. Tai savaime suprantamas šerifo murodymas mus sekti. Vietiniai  matyt gimdavo  mašinose, daugindavosi ir mirdavo ten pat.

Taigi gėrėme vakarais kanadiškąjį,  plepėjome jau visą savaitę ir Jonas ūmai prisiminė kalbėdamas apie kažką, kad tai buvo tada kai jie išėjo į rinktinę. Generolo Plechavičiaus. Jono žmona išsigandusi pakilo.  Jonas pradėjo kalbėti kapotai, atskiromis frazėmis - Ašmena, kas dešimtą, šalia manęs. Verkė tikromis ašaromis  ir purtėsi  visu kūnu. Mes nebeatpažinome buvusio  didelės Amerikos gamyklos boso. Žmona parodė – išeikite. Nervinis priepuolis. Jam negalima apie Plechavičių ir rinktinę. Tada rikiuotėje jis buvo devintas ir sušaudė jo draugą – dešimtą.

Tai buvo tikra gyvoji žiaurioji istorija ne iš knygos. Kažką kažkur prabėgšmais buvau girdėjęs apie decimaciją Ašmenoje, kad vokiečiai sušaudė kas dešimtą plechavičiuką už  ką tik suformuotos rinktinės  bailumą  pirmame mūšyje prieš lenkus. Nuo tada visada prisimenu devintą rikiuotėje  kai kalbama  apie plechavičiukus  ar Plechavičių. Vietinės rinktinės tragediją  mačiau  gyvai.