Kaip suteikiamas nedidelis stresas Taškento taksistui

Neaprašytų memuarų krūvos senka. Ir tenka vis dažniau ištraukti tokius, kur aš bjauriai taupau centuką ar šiaip negražiai apgaudinėju žmones tiesiog dirbančius savo darbą.

Dar vienas toks bjaurokas memuaras.

Įvadiniai  istorijos duomenys tokie. Rusiškai laisvai skaitau galima sakyti be akcento, o kalbu su nedideliu pribaltijsku akcentu. Labai susikaupęs galiu kelis sakinius pavaryti beveik kaip tikras rusas, ypač jei klauso nerusas ir iš toliau.

Antras šiai istorijai  būtinas elementas:  Balkanų moteris Taškente su sulaužyta  koja įtvare, mažei tik pusantrų   ir ekskursauti po miestą  galime tik taksi.

O užsienietis, juolab šviesus  europietis,  moka už viską Uzbekijoje trigubai.  Rusai iš Rusijos Federacijos ir tie moka pigiau daugelyje vietų. Net muziejuose jiems atskiri pigesni tarifai. Jie kaip ir savi. O jau ES gyventojas  mokės ir trigubai, ir keturgubai. Kai kur net apsimesdavome rusais ar vietiniais Taškento rusais, bjauriai taupydami centus ir taip neparemdami Uzbekistano ekonomikos. Iki šiol vakarais prieš miegą gėda.

Taigi kaip vyksta pigaus taksi samdymas Taškente. Pakeliu ranką ir stoviu.  Po minutės koks žmogelis jau kala per ševrole (Uzbekistane kitų mašinų beveik nėra, turi jie ševrole pas save gamyklą) stabdžius. Aš prie takso neinu. Rėkiu iš tolo švariai  taškentskai:

-         На Сарыкульскую за мостом.

Jeigu tūpas taksistas nežino tokio žinomo taško, tai jis yra nevietinis ir aš jam dar turėsiu rodyti kelią nuo geležinkelio stoties. Maksimali kaina tokia tūpam taksistui – 3000 somų. Jei taksistas  linkteli – tai žino. Tai reiškia jis fruktas kietas. Ir reikia jį dabaigti žiniomis:

-         Старaя Tезиковка,  бывшая Першина.

Taip mestelėjus gilias Taškento  geografijos žinias – kaina tik 4000 somų. Esu aiškiai savas, vietinis. Uzbekai gatves neseniai pervadinę uzbekiškais pavadinimais, bet šios sovietinės imperijos rytų  atplaišos  gyventojai tebevartoja senus pavadinimus.

Kainą vietiniams  greit suderame (3000 arba 4000) ir drąsiai lipame į taksi. Mažė savo mėlynomis akimis ir visiškai šviesiais  plaukais sukelia lengvą įtarimą. Bet mes visada tylime kol nesulipame pilnu ekipažu. Tokia taktika. Pradedame važiuoti tada jau prašnekame lietuviškai.

Taksistas krūpteli. Veide jo susimeta gilaus rūpesčio raukšlės.. Ir jis paklausia: iš kur jūs? Gauna atsakymą – Lietuva. Ir tada jau visai nuliūdęs taksistas tepaklausia – jau Europos sąjunga? Aha, jau penki metai, atsakome niekšiškai. Likusį kelio gabalą taksistai važiuoja liūdname transe, tylomis skaičiuoja savo nuostolį. Nevietiniai rusai – reiškia  turėjo gauti visus  6000 somų. Jei iš evrosojuzo ir ne rusai  tai  visi 10000 somų.

Prakeikti fašistai imitavo tikrus taškentiečius.

Vienas vargšas taksistas net išmaldavo  iš manęs 2000 virš suderėtų, kai emocingai  papasakojo nuvežęs kaip jam skaudu prarasti turėtus gauti iš mūsų ne mažiau 10000, vaikai badauja ir kaip jį apmovėme. Nužudėme faktiškai...biznį  sugriovėme...