Chruščiovas
sprendė butų darbo žmonėms problemą. Štai mano tėvai dar prieš Gagarino skrydį
gavo vieną kambarį bendrame 3 kambarių bute. Pamenu bendrą linksmą atmosferą
vaikystėje. Virtuvėje trys šeimininkės ir keturi maži vaikai. Virtuvė gera
didelė – 12 m2. Taigi stambesnės šeimininkės susitrenkdavo nedažnai minkštomis vietomis. Bet
susitrenkdavo. Įtampą virtuvėje galima buvo kabinti kaip uogienę – šaukštu..Gerai trečioji šeima buvo cecho viršininko ir jie
gan greit išsikėlė. Mes gavome tada ir
antrąjį kambarį. Erdvė prasiplėtė neįtikėtinai lyg nuo Novovileikos iki
Vladivostoko..
Bet likusi
kaimynų šeima man dar davė ilgiems gyvenimo metams nemeilę šachmatams,
gebėjimą keiktis figūringai bei sugebėjimą sutarti su
tarakonų armija.
Šachmatai. Mano
tėvas kaldavosi su kaimynu šachmatais virtuvėje. Pramoga tokia neutrali, žmonos
lyg ir neturėtų uiti. Bet jie ten tokį aukštą lygį pasiekdavo, kad man pradėti
šachmatininko karjerą nebuvo šansų. Po keliolikos ėjimų mane išdurindavo bei liepdavo ant taburetės pasimokyti žiūrint į jų - meistrų
- ėjimus. O už praloštą/laimėtą
partiją pakeldavo slapta ir taurelę. Ketvirta penkta partijos jau vykdavo padidintu garsingumu, beveik
kaip futbolas stadione.
Taip įgavau tvirtą imunitetą šiam
inetektualiam žaidimui. Tiesa su Balkanų moterimi žaisdavome karkasoną, bet ji
irgi ten sukčiaudavo. Aš vėl
pralošdavau. Tai dabar jokio intelektualaus žaidimo nežaidžiu ir man ramu.
Figūringi
keiksmai prasidėdavo kaimyno žmonai bandant padiskutuoti apie šachmatų žalą
šeimos biudžetui bei kepenims. Gerai įsiminiau
kažkodėl vieną figūringą – užčiaupk savo prirūgusį srėbtuvą – bet buvo
ir daugiau žymiai ilgesnių figūringų tekstų įvairiomis Vilniaus kalbomis. Suvokiau gerai užraityto keiksmažodžio efektyvumą kai
oponentas net negali įsiterpti į
srautulingą tiradą ir lieka pritrėkštas.
Bet bene
keisčiausias užsiėmimas žiūrint iš šiandienos
higieniškų laikų – tarakonų nameliai. Kadangi mūsų namas gerai susisiekė
šiluminėmis trasomis su maisto produktų
parduotuve tai tarakonai klestėjo. Užžiebus
netikėtai šviesą virtuvėje tekdavo kiek palūkėti kol šiugždantis kilimas išsivaikščios ir bus vietos pastatyti pėdą su šlepete.
Aišku su jais kovojom, bet po nuodijimo po
savaitės vėl subėgdavo nauji ūsuoti imigrantai. O sovietiniai nuodai klaikiai
smirdėjo ir kildavo įtarimas, jog
net bando ir mus žmones išnovyti tie nuodai.Taigi su kaimynų Stasiuku
rungtyniaudavome kas pastatys gražesnį namelį tarakonams iš vaikiško
konstruktoriaus plastmasinių kubelių ir kurio tarakonai ilgiau bei gausiau išgyvens namelyje. Dažnai laimėdavau tas
architektūriškai- sanitarines varžybas.
Jei pralošdavau, tai atlupdavau Stasiųą, nes jis buvo porą metų jaunesnis ir
lankė šachmatų būrelį.
Po to po ilgų
manipuliacijų mūsų šeima iškraustė
kaimynus į atskirą dviejų kambarių
butą anuometinio tarybinio Vilnaus neįsivaizduojamame pakraštyje - Baltupiuose. Baigėsi
bendrabutinis gyvenimas, baigėsi
ir socializmas, kažkaip pradingo tame
bute netgi tarakonai....
5 komentarai:
Taigi, taigi - "chruščiobkės", dabar taip paniekinamai mėgstama sakyti. O toji - gal vienintėlė įgyvendinta sovietinė programa buvo :
"Pats didžiausias pasaulyje pavykęs socialinis projektas" - taip pro sukąstus dantis pripažino vakarietiškas ekspertas.
Pats prisimenu, kai Žirmūnų gatvės pirmasis kvartlas buvo kažkokioje Kamčiatkoje, važinėdavo, berods 4 autobusas retkarčiais...
Betgi - tada Lietuvos nebuvo, kolobravo ten visoki AMB...
Lietuva buvo ir tada, tik po kremliaus padu.
Tai Tamsta joks konservatorius, jei taip šneki. TS KP, pardon TS Krikščionių partijos ,( ką vėl TSKP ?!), nu, vienžo Kubiliaus partijos megztosios galvos taip negalvoja.
Taške, aš esu tipiška megztoji beretė. Jau 20 metų, nereikia už mus sugalvoti.
Na,priimu šitą pareiškimą kaip humorą.
Rašyti komentarą