2012 m. lapkričio 14 d., trečiadienis

Į Ružova gatvę




Prisiminiau vieną vaizdelį. Bet jau čia reiktų kinematografininko. Nes vaizdai taip ir stovi akyse.
Į vidutinišką tokį čekų miestelį Olomoucą mūsų pilnas regbininkų autobusas tyliai įčiuožė lyg kaubojai į priešų pilną miestą užvertomis langinėmis  ankstyvą ankstyvą rytą, dar prieš aušrą. Mums reikėjo rasti Ružova gatvę. Bet vairuotojui nepakako duomenų iš žemėlapio.Tad reikėjo rasti kokį blaivų čeką tikslesnei krypčiai nustatyti.
Pakeliui pamatėme turgų, ten tikrai rytą rasime  blaivių rimtų žmonių.
Autobusas minkštai stabtelėjo. Apsižvalgėme. Tikrai, netoliese judėjo žmonės mašiniuke su maišais ant stogo.Vairuotojas nuėjo paklausti. Ūmai sustojo ir stovėjo ir neklausė. Tada  pakilo komandos vadovas. Jis nuėjo ten pat ir irgi sustojo ir neklausė ir dar sumojavo rankom. Jau visas autobusas pabudo ir prilipo nosimis prie langų – kas ten vyksta. Tada paraginti vyrų nuėjau aš. Sustojau prie jų ir irgi nepajėgiau žengti nė žingsnio.
Mašiniuke fermeris susikaupęs darė papildomą darbo jėgą savo ūkiui su žmona. Viena akimi jau pastebėjo mus, bet kaip rimtas vyras darbą baigė. Tada apsimovė kelnes ir išėjo pas mus. Mato juk trys rimti vyrai su dideliu autobusu fone rimtai laukia. Reikalas suprantama rimtas. Kitų gyvų žmonių parodyti Ružova gatvę tai aplink nebuvo. Vyriškis aiškiai nurodė kryptį į Ružova gatvę  ir mes padėkoję išvykome. Iš fermerių mašiniuko mums atsisveikindama pamojavo ir laiminga fermerio žmona.

Praktiški  žmonės, pagalvojome, laiko tuščiai nešvaisto. Turgus buvo dar uždarytas  ir jie spėjo nuveikti kelis gerus darbus....
Rašyti komentarą