Slaptasis senelis

 

 Kažkaip prisiminiau. Net toks užkietėjęs diedas kaip aš irgi turėjo senelį. Tik iš vienos pusės ir slaptą. Iš kitos pusės senelio išvis nebuvo. Tik senelė, kuri kepdavo mielinius pūstus blynus. O bobutė kepdavo plonus, nemielinius. Apskritai giminėje vyravo matriarchatas. Moterys viską žinojo ir viską tvarkė. Tik tolimesnėje giminėje buvo protingų vyrų, kurie realiai valdė šeimas. Per tokią giminės bevyrystę ir aš neišmokau tvarkytis  su moterimis...


Slaptasis senelis negyveno su bobute, nes iš pradžių buvo  Vorkutoje (Komija, už Poliarinio rato atrodo) lageryje, paleistas iš lagerio persikėlė iškart už tvoros  pas kažkokią rusę, ta jau buvo jį nužiūrėjusi pro lagerio tvorą, pas tą rusę užsiaugino tokį bulvių derlių, kad kaimynai sakė tikrai vėl tave pasodins į lagerį, po to Estijoje, po to Lietuvoje, bet ne Utenoje. Vienu žodžiu nuo pokario jau ne su šeima. Lyg ir bandė grįžti. Bet jo jau nepriėmė bobutė. Todėl ir slaptas, man jo beveik nerodė.

Slaptasis senelis man pradėjo labai patikti per degtinę. Jau kai galėjau oficialiai vartoti alkoholį kartą jis sėdo su tėvu ir manimi gerti degtinę. Moterų prie stalo nebuvo. Tėvas greit atsipalaidavo ir užmigo. Senelis nužvelgė mane, aš laikiausi guviai. Matyt kažką vorkutiško turėjau ir slaptasis senelis pasišukavęs ūsus kaip pas Smetoną išdėjo viską. Aš ir aštuoniolikos mokėjau klausyti.

Geriausia tauta pasaulyje tai politiniai ukrainiečiai, Vakarų Ukraina, tie net lageryje atsilaikė prieš visus, net kriminalinius padurdavo jei reikia, atsikeldavai lageryje ir rytą dar rūbai būdavo sušalę, nors miegojai su rūbais, pasakė kas buvo skundikas, rado pas senelį daug ginklų, anas skundikas sutikęs senelį dar kažką apie tokį laiką slebizavojo, pasakė kokia dalis jų grįžo iš lagerių – trys iš šimto penkiasdešimt. Didelis buvo jų etapas iš Utenos. Tai tik trys sugebėjo grįžę susiskaičiuoti. Tikėjimą Dievu prarado lageryje, turtą reikia laikyti auksu, moterų meile netikėti, bet šiaip moterys yra labai smagu. Ta proga ir davė kelis auksinius caro rublius. Daug prikalbėjo. Nuo tada pradėjau didžiuotis jo kietais genais. Bei naiviai tikėtis kad ir man jo genų  kliuvo.

Kai sirgo vėžiu paskutinėmis  dienomis onkologiniame  po pagalve slėpė neišgertas tabletes. Niekuo netikėjo. Daugiau žiūrėjo pro langą. Dar šukavo ūsus. Aš dar spėjau atnešti iš prokuratūros  reabilitacijos lapelį. Nelabai susidomėjo.  Kompensaciją gautą už lagerį liepė po lygiai padalinti anūkams. Bet šiaip nebuvo labai  geras šeimai. Bobutė taip viena ir išaugino  po karo penkis vaikus.

Likusi giminė taip ir mykė apie slaptąjį senelį. Po smerties abu su bobute paguldė į vieną kapą. Iš jaunesnių niekas geriau ir nepažinojo jo. Liksiu kada nors ant svieto paskutinis su juo gerai pakalbėjęs.