2012 m. lapkričio 12 d., pirmadienis

Diktatoriaus vaikai




Vakar gavome progą su Balkanų moterimi  ramiai atlikti vandens procedūras  Trasalyje. Savo atžalą klastingai įgrūdome močiutei su įtarimu, kad gal lengva sloga, tai baseinas mažei jokiu būdu. Atsipalaidavome labai puikiai, net jaunatviškai nučiuožėme kelis kartus nuo čiuožyklos. Buvome vieni tai savo žaibiškosios    palikuonės gaudyti nereikėjo ar bėgti paskui su klyksmu – nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee...
Po maudynių persirengęs dar žinojau ilgai lauksiąs BM, kurios  organizmas neįtikėtinai šlapias ir ji džiūsta gerą  pusvalandį, tai nuslinkau restoranan – Trakai gi, tai kibinai, jantykai. Suvalgysiu pats krūvelę ir BM kokį vieną gal paliksiu.
Restoranas buvo pilnutėlis rusiškai kalbančių paauglių.  Bendras aprangos stilius ir tylus jų kuklumas leido man lengvai identifikuoti  iš kur jie. Respublika Belarus. Kaimynai. Neturėjo jie turtingosios Maskvos aplombo ar Piterio intelektualinio pranašumo.
Penkių litų moneta vienam prieš mane stovinčiam vyrukui buvo ganėtinas turtas, jis tris kartus primygtinai prašė draugių neužmiršus jos jam  atiduoti, dėjo monetą  į savo piniginę pagarbiai ir atidžiai. Kai jiems atnešė kibinus ir buljoną termosuose  jaunuoliai dailiai susibūrė į seniai matytą dalinimo eilutę, jie nuo mažumės žinojo seną tarybinę taisyklę -  jei pavėluosi gali ir nebegauti.
Tėviškasis Luka gražiai išmankštino savo pavaldinius - nemušk, neimk, atiduok, grįžk, tyyylos, neeeee... Jie organizuotai grupėje egzistavo  pagal tas taisykles. Visiškai lengvai ir įprastai lyg kvėpuotų.
Aš net susigėdau.
Mano vaikas mano išsvajotame idealiame  pasaulyje irgi turėtų būti kaip tie diktatoriaus vaikai. Ojojoj, tėvai...
Rašyti komentarą