2012 m. lapkričio 9 d., penktadienis

Mažas juodas verkiantis tarakonas be krypties




Šiandien Balkanų moteris ilgesingu balsu pasakė yra pigių bilietų iš Varšuvos per Kalėdas Anglijon. Ji ten važiuotų. Turi pas ką.

Pamenu kai anksčiau  abi su maže išvažiuodavo. Pirmą po jos su maže grižimo iš atostogų dieną  rytą pamačiau prabėgant be krypties mažą juodą ir atrodo net verkiantį tarakoną, nes Balkanų moteris grįžusi surado jų šeimos lizdelį ir visus sunaikino. Išskyrus tą vargšą kuris dabar blaškosi be krypties ir be šeimos.

Tiesa, Balkanų moteris leido sumakaluoti degtinę su svarainių sirupu. Bet neleido paslėpti į man vienam žinomą vietą. Pilnus namus primėtė įvairių moteriškų ir vaikiškų daiktų, sūrelių ir saldainių popierėlių. Mažoji pirmą naktį po atostogų reikalavo tėtės dešimt kartų. Suprantama tai malonu, bet dešimmmmt kartų. Organizmas rytą tabalavo net po dviejų stiprios espresso. Net beresnevičiškoji Norkaus Imperija nebelindo į galvą, nes Balkanų moteris per atostogas tiek prikaupė informacijos, kad tos informacijos pliūpsniai savo reguliarumu priminė Islandijos geizerius.

Bet vis dar tikriausiai nesupratote apie ką aš čia. Apie tą patį – amžinąjį laisvės troškimą, ilgą miegą su gera knyga šalia, tarakoną su pilna šeima ir kupinus alkoholio butelius tik man žinomose vietose.
Gal ir vėl išleisiu jas vienas atostogų….tik va svaraininę šiemet gaila įveikiau jau, rodos nebėra ir paslėptos.
Rašyti komentarą