2012 m. lapkričio 27 d., antradienis

Senelis Ansbergis susiranda šautuvą




Turniškėse nors ir atpūtė nauji vėjai, bet niekas nieko jau nebesuprato. Valdys toliau patys turniškėnai ar geri vyrai atsiųs generalgubernatorių?
Visi pastovėjo, paburnojo ir vėl kožnas sau  išsivaikščiojo po savo gryčias. Viktoras irgi pavaikščiojo aplink savo gryčią. Bet labai nenutolo. Algirdas Kuris Buvo Jonas blaškėsi kaip rudeninis lapas lietuviškoje estradinėje dainoje.
Adamso akis išmintingai visus stebėjo pro tvoros statinius. Jis prižiūrėjo demokratiją.

Senelis Ansbergis sunkiai atsiduso   - kas jei nei mes - ir užsiropštė ant savo namo pastogės,  kur kažkadaise  po sija buvo užkišęs šaunyką. Mažu prireiks. Ir dabar prireikė.
Išvyniojo iš skuduro. Buvo šaunykas gerai suteptas, tai ir šiandien blizgėjo  kaip naujas.
Tik seneliui Ansbergiui  liūdna buvo, kad per tiek metų Turniškėse taip ir
neatsirado  kito kieto  vyro, kuris stotų prieš  Viktorą aiškiai,  tvirtai ir  su šaunyku. Vėl jam seneliui reikia....
Susimetęs į kuprą  Ansbergis lėtai lyg Vinstonas Čerčilis per antrą pasaulinį ėjo ūlyčios viduriu  per ranką persisvėręs šaunyką.
Viktoro gryčios ir visų namų pakeliui langinės umariai užsidarinėjo.Tuoj šaudys, oi, šaudys, kiekvienas suprato.

Rašyti komentarą