2012 m. gruodžio 7 d., penktadienis

Teisėjų humoras




Rūstūs jie tokie sėdi konstituciniame kodeksų danguje ir iš ten lyg dzeusai laido strėles - nuosprendžius.
Aš kalbu apie teisėjus. Tai tie, kurie dabar liko vieni prieš  visą darbo parciją su Pskovo divizija rūke už nugarų.
 Gal atsilaikys. Bet ir aš turėjau smagų nutikimą  su jais ir šiek tek jau žinau teisėjišką humorą.
Pirmojoje instancijoje mane gražiai išdurnino toks nedidelis  lietuviškasis  oligarchėlis kartu su neaiškių motyvų pilna  teisėja. Pats negavau prašyto šešiaženklio skaičiaus pinigų  iš oligarchėlio, bet ir ir per kitus žmones gavau idėją, kad pats ir damokėsiu jei nebaigsiu kvailai spyriotis. Kadangi net sugebėdavau gauti bilietus į obščyj vagon iš Kagano (Uzbekijos TSR) į Maskvą gūdžiais 1982 metais tai nepasidaviau ir tęsiau kovą aukštesnėse  instancijose. Kuo kylome aukščiau link Olimpo tuo mano tiesos teisėjams buvo aiškesnės. Tai paskutinėje instancijoje kur jau trys teisėjai iš atsakovo pusės beliko tik vargšas lenkų kilmės advokato  padėjėjas su labai sergančiu vaiku.
Jau beveik ramiai atsistojau išklausyti kiek gi babkių galų gale įbyrės į mano iškankintą kišenę. Klausau:
 - Tatata tata, priteisti 300 litų, tata tatata 2630 litų.
 Ir stop.
Teisėjas nustoja skaityti. Ir aš sušalęs į ragą jaučiu jog tik tiek ir tegausiu. Ašaras iš įsivaizduotų tūkstančių. Liūdžiu. Galvoju tai man jau  sėstis ir pradėti verkti? Du metai bylos šuniui ant uodegos.
Teisėjas staiga nusišypso ir pasako lemiamą frazę.
 - Šimtas tūkstančių tata tatatata.
Tikrai tikrai jis su ta aktorine pauze per kurią  vos nenumiriau darė humoristinę pertraukėlę efektui sustiprinti.
Nuo tada  tvirtai žinau  - dalis teisėjų korpuso  turi specifinį  humoro jausmą.
Rašyti komentarą