2018 m. kovo 8 d., ketvirtadienis

Kojos ir bendrabutis


Tada dar buvau visai jaunas. Vos 19 arba 20 metų. Nes pirmą kėlinį buvau atsarginiu, o tai galėjo būti  tik ankstyvoje jaunystėje. Atsarginiu vėliau jau nebūdavau. Net ir šimto kilų tada dar nesvėriau, vienu žodžiu stovi šalia aikštės toks bloznas bičelis it laukų berželis.
Žaidėme regbį prie kažkurios medicinos mokyklos bendrabučio. Merginos susirinko pavėpsoti: daug jaunų žirgų belaigančių po regbinę pievą, bet labai smarkiai  taisyklių nesuprato. Žiūrėjo, žiūrėjo  ir pradėjo įdomautis tuo, kas joms labiau rūpi.
O aš irgi žalias, nieko dar apie jas labai nesupratau. Man įdomiau kas aikštelėje vyksta. Jaučiau, kad greitai  ir man teks eiti žaist. Treneris vis pažiūri į žioplius aikštėje, paskui į mane. Tai prasitampau, kojas pakilnoju, pasilankstau, visas toks energingas budrus laukiu.
Medicinkės merginos girdžiu kažką aktyviai aptaria. Netgi žavisi. Cypauja ir kikena. Tos mergos. Numerius kažkokius pradėjo skelbti. Lyg ir  vyksta konkursas viena ausimi supratau. Bet aš regbistas, nekreipiu dėmesio į tas. Neregbistes. Tuoj man treneris lieps lėkti į aikštę. Koncentracija.
Staiga toks beviltiškas atsarginis prieina ir tempia mane už rankovės:
-         Tave kviečia. Numerį gi tavo šaukia.
Taip. Kol aš ten lanksčiausi ir kilnojau kojas aikštės pakraštyje  jos mane išrinko. Gražiausių regbistų kojų atstovu. Paveikė jas giliai tas mano kojų lankstymas ir grožis. Buvo tada tos mano kojos ilgos, saikingai raumeningos bei minimaliai plaukuotos. .
Aišku šiais laikais tuo niekas netiki, bet ... Nerūpėjo joms mano gilus dvasinis pasaulis ir eiklus intelektas. O tik kojos. Atėjo ir mano eilė padaryti coming outą, metoo ir giliai užslėptą jaunystės traumą.

Kur jūs dabar, medicinkės studėntės iš bendrabučio, ir kur mano jaunystės konkursinės kojos?

Komentarų nėra: