2018 m. kovo 15 d., ketvirtadienis

Laikraščiai dingo



Šiandien Karlita mane tempė kaip eskimų rogučių šuo pasivaikščioti ir mes neberadome laikraščių. Taip, tai buvo geltonoji spauda, visiškai gatvinė mass media, nieko gero, jokių rimtų politinių įžvalgų ir filosofinių pastebėjimų. 
Bet Karlitai tai buvo visas gyvenimas. Takelių posūkiuose arba kryžkelėse ant pajuodusio sugriuvusio sniego iššaukiančiai geltonavo kampai. Visi patinėliai ten žymėjo savo gyvybes. Aš čia buvau, aš dar vaikštau, aš jau didelis, aš toks ir toks, mano tai teritorija. Ir Karlita net galėjo pasismaugti tiesdamasi link žinių it Žemaitė  – ar tie patys gražieji ilgakojai vengrų vižlai vis dar jos nepamiršo, jai palieka žymes? Net letena pakrapštydavo senesnius pranešimus. Ar dar gyvi jūs, ar pamaitinti, draugai? Ir taip juos godžiai uosdavo. Štai labradoras Čarlis žada  - dar pažais su ja. Kai abu susitiks. Karlita net pritariamai pamojuodavo uodega nuo tokių malonių žinių.

O šiandien tuščia. Vėjas tik sukasi. Geltonoji spauda dingo kartu su Čarliu ir vižlais. Prabėgom prabėgom paieškojom. Nei viename kampe nebėra. Ir truputį nusivylėm. Nesupratom tokio klastingai sėlinančio pavasario elgesio.

Komentarų nėra: