2018 m. kovo 29 d., ketvirtadienis

Apie menotyros daktares


Tai bus liūdnas pasakojimas apie menotyros daktares ir plyteles.
Apie tokį  apie jas visas jaučiamą  keturgubą mano jausmą.
Pirma jausmo dalis. Aš jau pavargau stebėti skirtumus tarp turkio, salotinės ir jūros bangos. Ir man dar reikia pritarti tiems dizaino grakštiems sūkiniams nuo smaragdinės link kitos žalios su protinga veido išraiška ir giliai įsijautus, nes reikės ten gyventi iki smerties. Jei nesidomiu žalios atspalviais  tai esu niekuo nesirūpinantis egoistas – tą net pats suvokiu.
Kažkur prie Gargždų sandėliuose ramiai dulkėjo niekam nereikalingos plytelės, spalvos, kuri tokia, kokios reikia, po mėnesio rinkos tyrimų ir pigiai, nes kas jas matęs nors kartą gyvenime dar norėtų jas matyti antrą kartą. Kompe atrodė geriau nei realybėje. Ir tai taisyklė jei nežinojote. Vis tie samsungai pagražina mūsų gyvenimus savo paveikslėliais, o iš tikro ten...
 Bet kuo man patinka Balkanų žmonės – jie nepasiduoda. Jie po kiekvieno žiauraus Osmanų imperijos smūgio atsikeldavo ir vėl optimistiškai laikydavosi savo balkaniškos linijos.
Taip buvo  pranešta ir man: spalva nelabai, bet plytelės labai pigios. Nupirksme dar kitų ir jos atmuš tas pigias ir nelabai spalvos plyteles. Bus dar įdomiau.
Taip, jaučiu dar bus įdomybių, dar bus laminato atranka iš tūkstančio atspalvių (visi ten kažkodėl ąžuolo spalvos su pusspalviais, bet matyt laminato marketologai pasaulyje nusprendė, kad tik ąžuolo atspalvius žmonės perka).
Ir po visų šitų spalvinių kančių, išsigandusių sandėlių darbuotojų kratymo už atlapų ir akcijų gaudymo ateis kokia menotyros daktarė į įkurtuves mūsų namelyje ir išsišiepusi pareikš:
-         Nu žinoce...spalvos tai jau visai....o atrodėte inteligentiški žmonės....

O antras, trečias ir ketvirtas jausmas vis toks pats ir stiprėjantis – artėja pabaiga ir bus blogai. Prakeiktas kapitalizmas siūlo per daug variantų. Prie ruso statėmės ką gavom, o čia....
Rašyti komentarą