2016 m. liepos 19 d., antradienis

Agurkų tankmėje



Kiek save pamenu tėvai plušo sode. Sovietų laikais sodas buvo netgi tulpių biznio dalis.Tėvams ir ypač mano mamai labai skaudu dėl metų naštos atsisakyti darbo sode. Bet tenka. Kai jaučiasi geriau, atvyksta painspektuoti  ką mes ten pridirbome. Paskutinis konfliktas buvo agurkinis. Dideliame metalo-stiklo šiltnamyje vienas galas paskirtas agurkams. Savaitgalį BM surinko prieš atvažiuojant  inspekcijai agurkus, atsiduso ir leido man nebelaistyti agurkų, nes žemė per drėgna ir pradės visokios ligos nuo tos drėgmės  plisti. Leido tik papurkšti kalio permanganato skiediniu.
Generalinė inspektorė – mama -  pirštu pabadė agurkų žemę ir nustatė: nors paviršiuje žemė drėgna, bet giliau sausa, tad  reikia laistyti.
O laistome mes tik šiltu vandeniu, nes jie lepūs, tie agurkai. Vanduo iš gręžinio jiems per šaltas. Šiltą vandenėlį agurkams  tampo savo rankomis – aišku jau visi atspėjote – mano kukli persona. Moterys tik atlieka augalų pakalbinimo, apžiūrėjimo ir galų paraišiojimo funkcijas.
Taigi gavau du visiškai priešingus aiškius nurodymus. Laistyti ir nelaistyti. Bet kurio nurodymo nevykdymas yra skandalas. Bet aš vyras. Taip paprastai nepasiduodu.
Įvertinau kovos lauką. Agurkai sužėlę tankiai, ir net nors aš visokeriopai didelis – jie mane visiškai uždengia. Iš tolėliau žiūrint visai nesimato ką aš veikiu, galima  orientuotis tik pagal mano skleidžiamus garsus. Ir mano moterys tiki mano atsakingumu – kas liepta,  tas bus padaryta.
Taigi braškėjau, stenėjau ir pilsčiau iš tuščio į  kiaurą vandenį. Tik iš agurkų tankmės pro specialias stebėjimo angas stebėdamas, kuri artėja. Jei komanda “laistyti” artėja – laisčiau, šluodamas ranka nuo kaktos dorą prakaitą. O  artėjant kitai komandai “nelaistyti” čiupdavau purkštuvą su kalio permanganatu.

Visi liko laimingi. Mama, BM  ir net  agurkai. Mano galva agurkams labiausiai patiko tas laistyti/nelaistyti žaidimas. Vaisių jie primezgė dar daugiau...
Rašyti komentarą