Kiek save pamenu
tėvai plušo sode. Sovietų laikais sodas buvo netgi tulpių biznio dalis.Tėvams
ir ypač mano mamai labai skaudu dėl metų naštos atsisakyti darbo sode. Bet
tenka. Kai jaučiasi geriau, atvyksta painspektuoti ką mes ten pridirbome. Paskutinis konfliktas buvo agurkinis.
Dideliame metalo-stiklo šiltnamyje vienas galas paskirtas agurkams. Savaitgalį
BM surinko prieš atvažiuojant
inspekcijai agurkus, atsiduso ir leido man nebelaistyti agurkų, nes žemė
per drėgna ir pradės visokios ligos nuo tos drėgmės plisti. Leido tik papurkšti kalio permanganato skiediniu.
Generalinė
inspektorė – mama - pirštu pabadė
agurkų žemę ir nustatė: nors paviršiuje žemė drėgna, bet giliau sausa, tad reikia laistyti.
O laistome mes
tik šiltu vandeniu, nes jie lepūs, tie agurkai. Vanduo iš gręžinio jiems per
šaltas. Šiltą vandenėlį agurkams tampo
savo rankomis – aišku jau visi atspėjote – mano kukli persona. Moterys tik
atlieka augalų pakalbinimo, apžiūrėjimo ir galų paraišiojimo funkcijas.
Taigi gavau du
visiškai priešingus aiškius nurodymus. Laistyti ir nelaistyti. Bet kurio
nurodymo nevykdymas yra skandalas. Bet aš vyras. Taip paprastai nepasiduodu.
Įvertinau kovos
lauką. Agurkai sužėlę tankiai, ir net nors aš visokeriopai didelis – jie mane
visiškai uždengia. Iš tolėliau žiūrint visai nesimato ką aš veikiu, galima orientuotis tik pagal mano skleidžiamus
garsus. Ir mano moterys tiki mano atsakingumu – kas liepta, tas bus padaryta.
Taigi braškėjau,
stenėjau ir pilsčiau iš tuščio į kiaurą
vandenį. Tik iš agurkų tankmės pro specialias stebėjimo angas stebėdamas, kuri
artėja. Jei komanda “laistyti” artėja – laisčiau, šluodamas ranka nuo kaktos
dorą prakaitą. O artėjant kitai
komandai “nelaistyti” čiupdavau purkštuvą su kalio permanganatu.
Visi liko laimingi.
Mama, BM ir net agurkai. Mano galva agurkams labiausiai patiko
tas laistyti/nelaistyti žaidimas. Vaisių jie primezgė dar daugiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą