Penktadienio vakaras Pirmame Policijos komisariate prie Kalvarijų turgaus.3, 4, 5 dalis

3. Iš kameros langelio ūmai pasirodo nustebęs veidas :
- Kur aš? Leiskite į tualetą, - šaukia.
Policininkai ramiai atsako:
- Pirmas policijos komisariatas. Gal ir leisime, tik kas daužė mersedesą ir kitas mašinas?
A?
- Leiskite, - rėkia veidas iš kameros, - nebegaliu.
- Pasirašysi kad sudaužei mersą ir kitas mašinas?
- Taaaip, ir parašykite kad labai gailiuosi, nors jokio merso neprisimenu, - liūdnai baigia veidas.
Ir dar liūdniau priduria:
- Ai nebereikia. Nebeleiskite.
Ir dingsta iš kameros langelio....

4. Pasirodo du dori šiuolaikinio jaunimo veidai. Sako:
- Norime atiduoti rastą piniginę.
- Gerai , - sako policininkas, - fiksuojame. Pinigų nėra?
- Ne, - atsako studentai , - yra ir litų, ir zlotų.
Pareigūno antakiai pašoka:
- Rodykite.
Sėda visi ir suskaičiuoja gražią sumelę.
Studentai sakosi radę piniginę Woo klube. Policininkams tai negirdėtas dalykas. Studentai nežino Vilniaus gatvių pavadinimų. Vargais negalais visi ir su mano įsikišimu išsiaiškina , kad tai Vilniaus - Islandijos kampas.
Policininkai vistiek nesupranta, kurių velnių per pusę miesto studentai nešė piniginę. Ir gražino su pinigais. Žiūri į studentus, į mane. Aš skėsčioju rankomis: irgi nesuprantu.
Galų gale visi padėkoja studentams už tokį šaunų elgesį. Aš pakeliu nykštį - maždaug fantastiškas reginys penktadienio naktį komisariate. Visi laimingi.
Tik vienas studentas išeidamas paprašo:
- Pasakykite tai merginai radėjo telefoną.
- AAAA, - rėkia policininkas, - pažiūrėkite kokia ji gražuolė, - rodo foto iš piniginės.
Visi atsidūsta. Ir studentai klastingi. Tokiu gudriu būdu kabina merginą...bet visiems palengvėja, visi savi...

5. Policinkai gražina man automoblio sulankstytą numerį. Kadangi sėdžiu ir dar laukiu kažkokių lėtai rašomų popierių(viskas atleikamas komisraitae ypatingai lėtai, bet kartu su kažkokia pareigūniškai- nachališka gracija). Taigi neturiu ką veikti ir pradedu daužymo būdu tiesinti numerį. Staiga jaučiu kaip pasaulis aplink temsta. Pakeliu akis. Daug pareigūnų ir net dar nematytų, keli net su nervingai glamžomais ginklais. Pakeliu rankas ir tariu :
- Atsiprašau...
- Vot taip, - sako policininkai, - ir netriukšmauk čia...
Ko gero jų darbas tikrai nervingas, pagalvojau. Numerio nebetiesinau net gatvėje prie komisariato. Tykiai parsinešiau namo.