2013 m. sausio 17 d., ketvirtadienis

Per burokus ir mandelštamus



Pilies gatvė vadinosi proletarinio rašytojo Maksimo Gorkio garbei Gorkynu. O picerija ten pat šalia maisto prekių parduotuvės buvo kavinė Vaiva. Nuostabioji laisvės ir malonumų sala  Kava kavinėje Vaiva buvo prasčiausia  net pagal tarybinius  standartus. Nes kava buvo perkama tik vieninteliu tikslu  gauti puodelį,  į kurį susivanodavai vyną iš gilių kišenių pirktą per gretimas parduotuvės duris  ir tada va jau pradėdavai savo gyvenimą.
Daug žmonių iš Vaivos ir prasigėrė. Sakysim dabartinis  poetas laureatas Marčėnas buvo visiška tinkamas kandidatas į Kunčino vardo Vilniaus latrų broliją. Daug  prasigėrė, tačiau daug tapo įvairiais  kultūriniais žmonėmis  Mane nuo tų abiejų bėdų  išgelbėjo pomėgis sportui. Derinau abu hobius ir iki šiol ir net sakyčiau sėkmingai. Nebuvau šimtaprocentinis vaivininkas. Tad išlikau socialus iki dabar. Po 50 metų jau sportui tenka mažiau dėmesio kaip beje alkoholiui. Kaip ir moterims ar važiavimui greitai. Testosteronas tiū-tiū. Natūraliai.
Tagi kas ten vykdavo įsivarvinus  vyno. Ogi pirmiausia meilės, pokalbiai ape plotus, keliones į Aziją arba Piterį, knygas, ten net būdavo dalinamasi eilių nuorašais. Per rankas eidavo lapai neoficialių  Buroko  ir Mandelštamo. Kitos merginos net juos mintinai mokėdavo. Patackas, Borchesas  ir Jonynas kuris su raide A iš oficialių knygučių  ir mes – matyt nuo neįtikėtino jaunumo - viską pasaulyje apsvarstydavome ir žinojome. Toks anų laikų feisbukas. Iš to ir kildavo baisūs griekai. Štai vienas toks. Iki šiol prisimenu.

Pas  vieną draugelį bendrabučio kambaryje,  kuris buvo pusiau nudažytomis sienomis ir ten kur nenudažyta buvo parašyta likusiais dažas – čia mes juos sustabdėme – taigi ten vyko kažkoks dvasingas vaivininkų vakarėlis ir jaunuolis, nusiklausęs mano postringavimų, davė man paskaityti savo eiles.
Paskaičiau, kažkas ten dvasingo buvo. Bet man jau tada gedo nuotaika, kai vyras ne vyras, seilėjasi ir stena. Taip ir pasakiau jam – gerai, ale sentimentalu, kas per šūdas. Negali rašyti vyriškiau?
Jaunuolis  atsiėmė eiles ir su manimi daugiau nekalbėjo, net nesisveikino.
O dabar šis jaunuolis vienas garsiausių  Lietuvos poetų – Aidas Marčėnas - ir tikrai kai jį dabar  paskaitau – vertas kažkokio ten poeto  laureato vardo. Ir  aš turiu nuo tada tokį mažą griekelį  ant dūšios: o  jei  būsimasis poetas laureatas būtų manęs paklausęs...
Rašyti komentarą