Arbūzai kiek man
žinoma dėl rudeniško birželio pralaimėjo beveik visur. Jie dar gyvi, bet be didesnių perspektyvų išaugti į bent
jau ką nors tinkamą parduoti už dešimt litų Kalvarijų turguje. Ir ką ten Zuokas daro su tuo vargšu turgumi, aš matau jo
nebeatpažinsiu po rekonstrukcijos, ten bus kažkokia madinga vieta, su madingai
barzdotais jaunuoliais ir dvasingomis
merginomis. Nebe mano turgus...
Taigi sekmadienį
nuvažiavome prie Elektrėnų pas lietuviškų arbūzų techonologę (buvusi molekulinės
biologijos mokslininkė) ir paklausėme neramiai – ką daryti? Mes naiviai dar
tikime progresu ir klimato atšilimu.
-
Nieko, - atsakė arbūzų žinovė, – birželis buvo neįtikėtinai lietingas šaltas, ko gero neišaugs, bet dar galite
gelbėti natūraliomis trąšomis Aminocat iš jūros dumblių..
Ir paguodai parodė savo avis.
Pagrindinis bandos patinas Aristofanas buvo taip gražiai įsimylėjęs į pačią
jauniausią avytę (ką tik subrendo), taip meiliai kur buvęs kur nebuvęs taikėsi prie jos vilnos prisiglausti.
Buvusios kaimenės meilės jau visos išmylėtos. Naujoji debiutantė nelabai ir bėgo nuo Aristofano. Vizualiai
matėme avių meilę. Nesitikėjome, kad jie taip subtiliai....O arbūzininkės
auginta ant rankų avytė tapo paaugle ir
metė draugystę su žmonėmis. Mama tos mažės buvo atsisakiusi. Grįžo pas avis, nors
buvo maitinama pienu iš bonkutės žmonių rankomis kol buvo mažytė. It
šuniukas sekiojo žmones, bet atėjo paauglystė ir dabar linksmai bėgioja avių krūvoje.
Už maitinimosi strategiją bandoje atsako vyriausia bandos patelė, o Aristofanas pavojaus metu išveda visus mažylius toliau nuo pavojaus. Pavojų pasitinka tik avys tetos ir avys mamos.
Taigi pas avis kaip pas žmones ir
Lietuvoj kaip Lietuvoj. Lyja ir lyja..
Kokie čia arbūzai?
Bet dar nusipirkau šimtą lietuviškų
arbūzų sėklų. Taip lengvai nepasiduosime....
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą