2010 m. rugpjūčio 3 d., antradienis

Kovos klubas

Namie stebiu jau kelis mėnesius vykstantį kovų be taisyklių klubą. Na taisyklės lyg ir yra - tokios labai paprastos. Dar pvz. nemačiau, kad priešininkas būtų badomas į akis šakutėmis arba tempiamas už uodegos ir į sieną. Bet šiaip viskas labai rimtai.
Iš pradžių pirmavo mažoji. Katė matė kaip visi namiškiai nešioja mažąjį gumulą ant rankų ir suvoke, kad čia tai jau turtas ir jo liesti negalima. Bijoti bėgti – taip. Bet per šios vasaros karščius katė buvo visai išsekinta karščio ir kur nors bėgti nuo gumulo jau nebeužteko jėgų.Tad matyt gynėsi. Mažoji kelis kartus pergalingai rėkdama užtiko katę savo rankų lygyje ir labai nustebo kai tas švelnus bailus kailiukas dėjo atgal letena su nagais. Liko nagų žymės ant rankų ir veido. Tad per vasarą pirmavo katė. Mažoji įbėgdavo į katės teritoriją net naudodama psichologinės atakos metodą – rėkdama valio ir banzai(na tik suprantama savo kalba). Jei katė nepabėgdavo iškart mažoji sustodavo kaip įbesta letenos atstumu nuo kailiuko ir rėkdavo arba bandydavo pulti, dar kviesdavo pagalbon tėtį, bet vėl gaudavo.
Kova vyko permainingai, tai kailis, tai mažoji.
Bet vakar galų gale pamačiau proto ir minties triumfą. Štai kaip mes juos įveikėme – tuos kardadančius tigrus ir kitus cefalozaurus – ir užvaldėme žemę. Proto jėga. Mažoji pastvėrė ilgą rabarbarą ir su juo iš toli terorizavo katę. Katės protas sustingo. Visi išpuoliai vykdomi rabarbaro, o gumulo nepasiekti. Rabarbarą kiek nori draskyk, o gumulas nepasiekiamas.
Katė persikėlė kažkur aukštai į palubes, kur knygų lentynos, dulkės ir liūdesys.
Apačioje triumfuojame mes. Su rabarbarais ir proto jėga.
Rašyti komentarą