2010 m. rugpjūčio 4 d., trečiadienis

Klastingi autobusų vairuotojai ir klastingi knygininkai

Vakar po darbo, kadangi vėl Balkanai atėmė mašiną į gamtą vėdintis , aš išėjau kaip šventas Antanas į dykumą stebėti gundymų pasivaikščioti po Senamiestį. Senamiestyje karšta. Bet netiksliai apibūdinau tą karštį. Visiškai klaikiai totaliai sachariškai karšta ir tik kreivų gatvelių sankryžose kartais skersvėjis. Bet nestovėsi kaip eismo reguliuotojas sankryžoje, niekas nebeprisimena kaip tai daroma, kas toks eismo reguliuotojas apskritai ir kaip į jį mojuojantį rankomis reaguoti. Tad nerizikavau vėdintis sankryžoje.
Bet karštis žmones tikrai veikia. Štai knygyne man nurodė savo svetainės internete adresą, kad pasikapstyčiau jame pats ir nelysčiau su kvailais klausimais. Man davė lapelį su adresu, sakau:

– Nereikia man popieriukų, atsiminsiu, dar turiu galvą ant pečių.

– Pastebėjome, kažkas ten yra. - atsakė pardavėja ir vėl sulindo į kompą.

Aš įtariai pažiūrėjau į ją, bet ji nesišaipė, lyg ir buvo rimta. Pastovėjau kiek, bet išėjau neįsižeidęs.
Tada lipau į autobusą, irgi seniai buvau važiavęs, bent jau žinojau reikia lipti pro priekines duris. Padaviau vairuotojui 20 litų. Jis man parodė pirštą. Na man aptarnaujančio pesonalo bajeriai jau pabodo ir aš jam irgi parodžiau pirštą. Jis džiugiai linktelėjo. Davė grąžą ir vieną bilietėlį.
Vėl nieko nesupratau. Bet po dviejų minučių supratau. Autobusas buvo pažangus, europietiškas, su oro kondicionavimo sistema ir aklinai uždarytais langais. Vairuotojas keršydamas už mano gestą įjungė šildymą. Autobusas tiesiog garavo, pensininkas šalia manęs Sodros reformų nustekentu balsu išstenėjo ar čia jis vienas jaučia galą ar čia visam autobusui ateina pabaiga. Lauke buvo +30, bet kai atsidarydavo durys visi džiugiai palinkę link durų įkvėpdavo gaivią vėsą. Ir supratome kad sena legenda apie mirties alsavimą šalčiu yra visai neteisinga. Mirtis alsuoja tvankiu ir drėgnu 26 autobuso oru. Ir autobuso galutinis kelionės taškas – Santariškės - tiko paskutiniam virtų pensininkų išvirtimui/išvertimui pro duris. Kai išlipau šlaputėlis netvirtu žignsniu iš autobuso atsižegnojau visiems laikams rodyti pirštą autobusų vairuotojams ir aplamai bet kada važiuoti autobusu.

Mikriukas arba opelis tiktai. Nebent žiemą, kai tikrai pravers europietiška pažangi oro kondicionavimo sistema autobuse.
Rašyti komentarą