Čembalo

Šis genujietiškas miesto Kryme pavadinimas anais senais laikais galėjo lygintis pavadinimo skambumu tik su Gurzufu tam pačiame Kryme. Mūsų - jaunuolių amžiumi apie 20 metų  - netvirtose galvose pynėsi netvirtos  žinios apie totorius, karaimus, Algirdą su Vytautu Kryme ir genujiečius.

Taigi garlaiviu atvykome į Sudaką ir išsilaipinome karštą dieną pliaže. Gazuoto vandens automatai tame pliaže  pilstė sausą vyną po 10 kapeikų. Net Sovietų žemėse, kur stebuklų netrūko, ypač imperijos pakraščiuose, tai buvo neįtikėtina. Ten  smėlėtame (kas irgi stebuklas Kryme) pliaže susėdome visai dienai, o gal ir ilgiau. Juk toks gėris - jūra, vynas, miegas. Kas gali būti geriau. Ir dar ta pilis virš galvos. Neįtikėtinai paveiksliukiška pilis. Genujiečių kiek žinojome. Pavadinimas - Čembalo. Itališka. Iš tikrų Vakarų.

Taigi mes maudėmės ir vis dažniau  žiūrėjome į pilį virš mūsų galvų. Sukabinta iš stambių akmenų. Ji majestotiškai  kabojo neprieinama siena virš pliažo. Įlipti į ją rodos nebuvo jokių šansų be specialios alpinistų įrangos. Bet kai atsibodo pliažinis gyvenimas nuėjome pažiūrėti o gal yra koks variantas užlipti. Atidžiai pažiūrėjus kaip ir buvo  nedidelė galimybė beveik geromis atbrailomis užsikabaroti. Gal tik paskutiniai 10 metrų prie pat viršaus labai statūs bei  neaiškūs, bet gal tik dėl to, kad abu akiniuočiai ir iš apačios blogai matome. Ten būsime, ten ir rasime kelią. Juolab  kad analogiškos Trakų pilies sienos buvo gana lengvai anuomet įveikiamos be jokių specpriemonių.

Po kiek laiko jau aš pradėjau gailėtis. Rankos ir kojos drebėjo. Bet mes taip gerai įstrigome  kažkur virš jūros ir po dangumi, kad kelio atgal jau nebuvo. Liūdnai palydėjome akimis Daliaus krentantį maišiuką. Bet ten nieko gero nebuvo tik dantų pasta ir šepetėliai. Beveik viršuje, kai prakeikiau Dalių už alpinistinius polėkius ir mamą, kam mane pagimdė tokia baisiai mirčiai,  išgirdome mušant būgnus. Galvojau tai jau galvoje daužosi kraujas nuo įtampos ir tuoj sprogs kraujagyslė. Bet Dalius padavė iš viršaus ranką jau tvirtai sėdėdamas ant atbrailos ir pasakė:

-         Blet, pionieriai.

Ir tikrai. Būrys pavėpusių  nuo karščio mažų pionierių marširavo po pilies teritoriją su savo būgneliais. Kiek tolėliau  asenizatorių mašina siurbė vienišos būdelės turinį. Už asenizatorių mašinos  vingiavo gražus asfaltuotas kelias. Apsižvalgėme, tereikėjo tik pakilti 20 metrų virš  vyno aparatų  ir būtume pamatę kelią į tą pilį.

Ir va taip visą gyvenimą. Pamatai pilį, užlipi per vargus ir pasirodo iš kitos pusės yra  patogus asfaltuotas kelias. Net turint virš 40 metų man dar kartą taip atsitiko su Spišo pilimi Slovakijoje. O ir Čembalo iš tikrųjų buvo Balaklavoje už gero pusantro šimto  kilometrų nuo Sudako kaip po daugelio metų sužinojau. Nors ir genujiečių pilis Sudake vadinosi pakankamai gražiai -  Soldaja.

 Bet juk Čembalo gražiau?