Žmogus nenorėjo į šachtą

Motyvacijos būna įvairios ir labai originalios. Patyriau  vieną sėkmingą vieno lenko motyvaciją ant savo kailio.Tai buvo man rodos dar sovietų laikais. Kažkokiais būdais treneriukas suorganizavo išvyką į Lenkiją. Mes aišku važiavome, sakė parodys dar ir Krokuvą, Osvencimą ir su lenkais pažaisime.

Atvykome į  Silezijos miestą Bytomą. Perbrauki per palangę juodų dulkių sluoksnį, atidarai  langą ir še tau – per penkias minutes palangė vėl kaip buvusi, braukinio nė žymės. Šachtos, šachtos ir šachtininkai. Dulkinas niūrus miestas. Buvau gana išsilavinęs komandoje ir kažkurioje knygoje prisiminiau šachtininkai buvo aprašyti kaip išprotėję žvėrys. To ir paklausiau  treneriuko. Ne  - atsakė jis – komanda silpna, gal tokie kaip mes....

Tada buvau regbio pirmos linijos žaidėju. Tai sueini į fizinį kontaktą pečiu ir ranka su priešininku ir stumdai vienas kitą. Sueini su smūgiu. Jei blogai stovi ir iš užpakalio komandos draugai negerai stums  - traiško tave kaip spragtukas riešutą.  Iki tol buvau žaidęs net ir su gruzinais, bet tokio skausmo kaip lenkų šachtininkas niekas man nesutėikė. Lenkas buvo visai pablūdęs.

Kiekviena sueitis bvuo skausminga ir jam, ir man. Ir susikabinęs jis nerimo. Bandė mane visaip išmušti iš pusiausvyros. Laužė rankas, spardė man kojas. Gyvenime tokio bepročio pirmoje linijoje nebuvau matęs. Kamuolys jau kada išeidavo iš grumtynių, o jis urgzdamas vis dar nepaleisdavo manęs. Daugiau ką protingo jis aikštėje nenuveikė. .

Po varžybų prie stalo net paklausiau jo kolegų, ar jis visada taip žaidžia.

Ne, atsakė kolegos, tiesiog mums pasakė, kad  duos du laisvadienius  jei lietuvius aplošim...

Žmogus labai nenorėjo atgal į šachtą.