Buvau pas tetą,
kuriai jau virš 80 metų. Ji leido pasirinkti iš savo albumo kelias senas
įspūdingas fotografijas. Viena 1926 metų fotografija iš Amerikos buvo tikras
atradimas. Šiek tiek paaiškėjo žiauriojo matriarchato mūsų giminėje šaknys. Ten nufotografuota šeima
Amerikoje ir kitoje pusėje užrašas nuo sūnaus Amerikoje mamai Lietuvoje - štai
tie, kurių tu taip neapkentei. Ta mama,
mano promočiutė, taip nemėgo savo marčios, kad išėdė ją net į Ameriką. Bet fotografiją išsaugojo.
Kita nuotrauka, iš
vėlesnių laikų - stambus labai
aukštas vyras prie motociklo. Tas girininkas pabėgo nuo bolševikų į Argentiną. Naktį
atėjo pas mano senelį - savo sesers vyrą - ir beldė į langą:
-
Važiuojam, Povilai. Aš
balševikams netarnausiu.
Būčiau dabar “Boka Chuniors” arba “River Pleit” gerbėjas. Bet senelis nevažiavo.
Vienos labai gražaus ir šviesaus veido vyro
nuotraukos teta net neleido čiupinėti. Čia jos amžinai. Tepasakė – kvaila labai
buvau.
Apie tetą sukosi
jaunystėje labai daug vaikinų. Šitas – pavadinkime jūreiviu, kam jau mirusio žmogaus
vardą tampyti – piršosi, teta dar nenorėjo tekėti, tai jis išvažiavo į Liepoją,
plaukiojo jūron, vedė. Kitas atmestas pabėgo į Kaliningradą. Trečias –
brigadininkas Kazickas – važinėjo su emka (toks mandras anų laikų motociklas su
lopšeliu) - ir vaikė kulokais konkurentus nuo tetos namų. Buvo mandras: ataskaitose atsisakinėjo rašyti vienetus, rašė
– štukos. Bet vėl – teta netapo tada nei Kazickiene, nei kitokia.
Kartą – pasakojo
su fotografija rankoje teta – visai atsitiktinai sutiko savo jūreivį parduotuvėje
dvare, jis kaip tik ėjo lauk, jį į
vidų. Abu iškart išėjo iš parduotuvės po liepom ir jūreivis paklausė, ar priimtų jį grįžtantį pas save. Teta
atsakė, kad jau jie išsiskyrė kaip jūroje laivai, nes jis vedęs.
Taip daugiau ir
nesimatė. Abu saugojo vienas kito fotografijas. Jūreivis vėliau išsiskyrė su pirma žmona ir su antra žmona,
bet trečią kartą nebepaklausė tetos ar priimtų. Tik kitų klausinėdavo kaip ji.
O teta istoriją
apie fotografiją rankoje baigė taip:
- Aš tai
moterims ir merginoms pasakyčiau
taip. Stverk ir nepaleisk savo meilas.
Niekada. Kitaip gailėsies iki smerties. Net jei vedęs, jei tau jo reikia,
kviesk.
Jūreiviui reikėja pasakyti –
atvažiuok, kai būsi laisvas, tadu po liepam prie pardatuvės, o ne honorų
rodyti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą