#Turnishkes
Vartus
atidarė! Šią ilgai lauktą žinią po kaimą greit išnešiojo vaikai ir turniškėnai,
kas metę eilę prie pašto pašalpos, kas
įsitvėręs nedagertą bambalį, sugūžėjo prie Blaiviškių vartų.
Niekas
nežinojo kas už jų. Iki tol iš už vartų sklido tik statybinių mechanizmų garsai
ir varpų aidai.
Vaizdas,
vartus pravėrus, sukrėtė turniškėnus.
Ant aukšto kalno ambrozija kvepiančius
smilkalus kūreno vyriausiasis Blaiviškis. Jam patarnavo vaidilutės, kurios
pavargę patarnauti lėkdavo žemyn nuo švento kalno nusimaudyti į švelniai
glostančias jų jaunus kūnus ežero bangas. Raudona uniforma aprengti pačtininkai nešiojo po namus storus
vokus su užrašu “Didelė pencija”. Išsišiepę laukų darbininkai džiugiai spietėsi
prie lauko virtuvės. Storas virėjas kiekvienam priėjusiam krėtė po didelį
šaukštą garuojančios košės.
Paskutiniai
keturi kaimo girtuokliai buvo išvaryti pro atsidariusius vartus į Turniškes.
Girtuokliai verkė ir tiesė rankas į
besimaudančias vaidilutes. Vaidilutės, dailiai įsibridusios iki pusės
vandenin, griežtai piršteliu mojavo – ne, ne, ne, niekada. Jau su girtuokliais
tai nigdy. Nigdy, slychaš ty stary pijak.
Keli jaunesni
turniškėnai neatlaikė tokio akiai mielo vaizdo ir veržėsi į Blaiviškes.
Išmintingesni suturėjo už rankų besiblaškančius jaunuolius:
- Spėsma.
Po to šauksit ratavokit, o nebus kaip ratavoti. Skaisčias mergelas panašias tai
kaip musulmonų rojuj, o kų reikias padaryti už tų mergų?…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą