Viktorui - 50

Viktorui - 50. Taip gražiai Viktoras išsireiškė, jog dar nori tapti jaunu tėvu. Susigraudinau, kaip pats jaunas tėvas tokiame amžiuje, tik galiu pritarti Viktorui.
Keli archyviniai vaizdeliai, kai dar buvau aktyvus politinis Viktoro bei Mykolo(AMB) priešas. Visi sukaupti ten Antivalstybiniame projekte:
http://www.lizdas.lt/turniskes/

Il brigadista Michele

Mykolas tūpėjo būdelėje su širdele duryse, smagiai traukė suktinę su namine taboka ir ūmai prisiminė kad jau kokią savaitę negirdėjo Landsbergio ūkaujant miške. Kristutė patvirtino, kad ir kaimynės sakė prapuolus Landsbergį. Mykolas pakrapštė nosį, pakrapštė pakaušį. Gal nusibaigė tas lakūdra kur? Ot gerai, jau tvarkytis galėčiau skersai ir išilgai Turniškių. Net saldu pasidarė koks bus puikus gyvenimas.
Tik vos neparvirto duobėn kai išgirdo kažkaip nemūsiškai:
- Buona sera, il brigadista Michele!
Vos pagavo kelnes krentančias į duobę, bet susigriebė ir išlindo iš būdelės solidus kaip pridera kaimo brigadininkui. Lauke stovėjo koks šimtas suvargusių juodaplaukių žmogelių su pjautuvais ir kūjais. Matėsi kad jie atėjo iš labai toli. Komunistai, jdrtvmt, pagalvojo Mykolas. Kokio bieso?
- Kas atsitiko, brangūs europiečiai? - paklausė pagal protokolą.
Italai visi kaip vienas sušuko:
- Bandito Landsbergis! Antikomunista! Parazito! Fascisto! Aiuto, il brigadista! *
(aut.vert. -Landsbergis banditas, antikomunistas, blakė, fašistas, padėk, brigadininke)
Mykolas persimainė veidu ir apkabino kelis italus:
- Motina Lietuva jus priglaus.
Italai uždainavo "Bandera Rossa". Mykolas pakėlė kumštį komunistiniam pasveikinimui pritardamas italų dainai. Jis rūsčiai pagalvojo "No pasaran, Landsbergi. Už mūsų Europa".


Ežiukas rūke

Per Visus Šventus Mykolas kaip visada išėjo pabūti vienas gonkose. Prisiminė išėjusius, prisiminė viską kas buvo gera per ilgą brigadininko / geriausio brigadininko/ gyvenimą. Echhh, smagus buvo gyvenimas ir kokie žmonės…
Lyg skaitydamas Mykolo mintis iš tamsos prašneko Viktoras, paprastas Turniškių sargas: - Echh, koks buvo gyvenimas, o dabar… angliškos baikos aplinkui…vot kad paprastai, žmogui suprantamai, tai jiems nerūpi….
Mykolui lyg peiliu per širdį. Jo žodžiais šneka Viktoras. Mykolas seniai baidėsi koalicijų, ekvinokcijų bei kompetencijų. O pavyzdžiui ant ko suverenas ar po kuo iki šiol nežinojo. Kubiliokas su Artūriokais taip ir taikėsi užversti Mykolą tokias žodžiais ir tada slapčia nustumti nuo seifo bei atimti brigadininko portfelį. O va su Viktoru, jis žmogus plačia siela ir daug jam nereikia, bus kaip anksčiau, parymosime vakarais gonkose, ramiai nutarsime ir pasidalinsime, ir gyvensime.
Nuo upės kilo rūkas, Viktoras priėjęs padavė Mykolui ranką. Mykolas ją vyriškai paspaudė. Jie sėdėjo rūke ir tylomis žiūrėjo į pratekančią upę. Šalia sėdėjo ežiukas rūke, ir arklys rūke, ir meška rūke, ir kiek tolėliau rūke visa Pskovo desantinė divizija. Buvo ramus Vėlinių rytas.

Nerami naktis

Sniegas kaip pradingo taip ir atsirado. Plonytis sniego sluoksnis vėl padengė žemę. Prisipėdavo sniege pėdos: šunų, kačių, varnų. Ežiukai jau sumigo žiemos miegu. Jų pėdų nebesimatė.
Bet vėl išlindo tos baisiosios pėdos… Landsbergio…. Vyrai prieš naktį užrėmė duris pagaliais, pasiėmė šaunykus ir sėdo šešėliuose palei duris laukti Landsbergio. Nes buvo pilnatis ir mėnulis apšvietė kiekvieną kertę. Moterys pasiėmė vaikus ir visomis šeimynomis sulindo į lovas. Bet ir kartu būnant buvo neramu. Net ir brigadininkas Mykolas tūnojo su šaunyku, nekalbant jau ir apie kitus pavaduotojus bei Viktorą.
Kai nerami pilnaties naktis nunyko ir išaušo sveikai šaltas žiemos rytas Mykolas stenėdamas užsitempė veltinius, pasiėmė šaunyką ir išėjo per žmones pasiklausti kaip sekėsi.
Po valandikės grįžo piktas, trenkė kepurę į kampą:
- Vėl Landsbergis. Nusinešė Pocių ir Pekeliūną…
Kristina persižegnojo ir sukalbėjo maldelę. Iš kaimo galo sklido graudūs Pociuvienės ir Pekeliūnienės raudojimai. Iš Landsbergio nagų retas pargrįždavo… Vyrai susirinkę po kriauše suko suktines ir tylėdami rūkė.

Liaudies menininko paroda

2005-ieji prasidėjo ramiai. Tad Kristutė ištempė Mykolą pasikultūrinti, į paprasto Turniškių liaudies dailininko parodą. Esame elitas ir menu privalome domėtis - tokie Kristutės žodžiai ir ištraukė Mykolą iš lovos.
Mykolas parodoje pradžiugo. Menas buvo suprantamas liaudžiai, kaip ir ankstesniais laikais. Visi kiek garsesni turniškėnai buvo dailiai atvaizduoti medinėmis skulptūrėlėmis. Pati didžiausia vaizdavo Mykolą. Mažesnė Viktorą ir taip toliau pagal rangą. Mykolas patenkintas krenkštelėjo, kad ir mene yra tvarka.
Ūmai pastebėjo, kad kai kurie turniškėnai pasukioja rankose meną ir raudodami nueina kampan sriūbauti. Mykolas susikaupė ir suprato: tai matrioškės ir viduje kažkas yra. Mykolas stvėrė vieną matrioškę - viduje rado pačią mažiausią - KGB leitenantas. Kitos matrioškos viduje - KGB rezervo kapitonas. Trečią - vėl kažkokia rusiška organizacija. Mykolą išmušė šaltas prakaitas - kodėl jam niekas to nesakė. Drebančiom rankom pastvėrė savo matrioškę. Atidarė - Statybos trestas. Nu čia dar nieko... Bet ką reikės daryti kai į parodėlę ateis Adamsas. Arba Landsbergis suuos? Nuo ašarų paraudusiomis akimis į Mykolą žvelgė nelaimingi matrioškų herojai. O Mykolas tylėjo.