Šį kartą per visą
Balkanų moters plovo istoriją daugiau nei pusė plovo liko. Buvo verdamas lauke
ant laužo, senoviniame lietuviškame špyžiniame puode. Su specialiu pečkuriu
laužo ugnies stiprumui reguliuoti. Nors pečkurys buvo iškart apšnypštas. Mat parazitas kišo rankas
prie plovo. Vos nebuvo nužudytas kai pamaišė svogūnus su verdančia aviena, kas yra griežtai
uždrausta Taškente. Tada pečkurys kas penkios minutės bėgdavo pas Balkanų moterį klausti ar gera ugnis.
Viskas lyg ir buvo tvarkoje, kilograminis avienos gabalas, kiti ingredientai.
Bet matyt dingo tas subtilumas kuris apima uždaroje erdvėje susėdus glaudžiu ratu apie puodą. Lauke visi
vaikštinėjo kur nori, nebuvo drausmės prie stalo, kas vartojo tekilą, kas -
degtinę, net reikėdavo kviestis baisiu balsu kai laikas gerti iš- siblaškiusius po platų kiemą. Taip ir šnekos buvo palaidos, apie
Uzbekiją nepletkinome. Tad šį kartą
pritrūko atmosferos.
O ir buvome
beveik pafrontėje. Vilniaus rajone, už
Europos centro 2 km. Kur lenkiškumo ir lietuviškumo pafrontė. Lietuviai
pastatė nachališkai europietiškos išvaizdos lietuvišką mokyklą. Lenkų fondas atsakydamas
išdažė bažnyčią ir uždengė nauju skardiniu stogu. Kapinėse Wabalis vis dar su
W. Siemaszko su sz ir o. Sodybos šeimininkas ėjo degtinės į miestelį su Lietuvos kariuomenės maike. Kad anie žinotų. Įtariai žiūrėjome į gražią gandrų šeimyną eidami degtinės. Nesupratome už
ką jie kalena. Parduotuvėje tuteišiai
šnekino mažę lietuviškai. Sodybos šeimininkas sakė vistiek jie nelabai mus mėgsta.
Keli vyrukai
praeidami dzūkavo. Mašinas varinėja, sakė. Po to dar praėjo šeimyna didelė, vėl
girdėjome lietuviškai. Paštininkai paaiškino. Kas per lietuvių teroras -
apleido lenkišką nedidelį miestelį kokiais septyniais lietuviškais paštininkais.
Daugiau nuo vietinių nekentėjome.
Taigi kaip supratote - įtemptas savaitgalis
buvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą