2012 m. birželio 18 d., pirmadienis

Plovas pafrontėje


  

Šį kartą per visą Balkanų moters plovo istoriją daugiau nei pusė plovo liko. Buvo verdamas lauke ant laužo, senoviniame lietuviškame špyžiniame puode. Su specialiu pečkuriu laužo ugnies stiprumui reguliuoti. Nors pečkurys buvo iškart apšnypštas. Mat parazitas kišo rankas prie plovo. Vos nebuvo nužudytas kai pamaišė svogūnus su verdančia aviena, kas yra griežtai uždrausta Taškente. Tada pečkurys kas penkios minutės bėgdavo pas Balkanų moterį klausti ar gera ugnis.

Viskas lyg ir buvo tvarkoje, kilograminis  avienos gabalas, kiti ingredientai. Bet matyt dingo tas subtilumas kuris apima uždaroje erdvėje  susėdus glaudžiu ratu apie puodą. Lauke visi vaikštinėjo kur nori, nebuvo  drausmės  prie stalo, kas vartojo tekilą, kas  - degtinę, net reikėdavo kviestis baisiu balsu kai laikas gerti iš- siblaškiusius po platų kiemą. Taip ir šnekos buvo palaidos, apie Uzbekiją nepletkinome. Tad  šį kartą pritrūko atmosferos.

O ir buvome beveik pafrontėje. Vilniaus rajone, už  Europos centro 2 km. Kur lenkiškumo ir lietuviškumo pafrontė. Lietuviai pastatė nachališkai europietiškos išvaizdos lietuvišką mokyklą. Lenkų fondas atsakydamas išdažė bažnyčią ir uždengė nauju skardiniu stogu. Kapinėse Wabalis vis dar su W. Siemaszko su sz ir o. Sodybos šeimininkas ėjo degtinės į  miestelį su Lietuvos kariuomenės maike. Kad anie žinotų. Įtariai  žiūrėjome į gražią gandrų šeimyną eidami degtinės. Nesupratome už ką jie kalena. Parduotuvėje tuteišiai  šnekino mažę lietuviškai. Sodybos šeimininkas sakė  vistiek jie nelabai mus mėgsta.

Keli vyrukai praeidami dzūkavo. Mašinas varinėja, sakė. Po to dar praėjo šeimyna didelė, vėl girdėjome lietuviškai. Paštininkai paaiškino. Kas per lietuvių teroras - apleido lenkišką nedidelį miestelį kokiais septyniais lietuviškais paštininkais.
Daugiau nuo vietinių nekentėjome.
Taigi kaip supratote -  įtemptas savaitgalis buvo.

Rašyti komentarą