Vienas pažįstamas tvirtas jaunuolis. Pamenu kaip aš ilgai
aiškinausi su juo kokios jis tautybės. Jis pats nelabai šį klausimą supranta,
tėvas lyg ir ukrainietis, bet iš Lenkijos, pats jaunuolis laisvai kalba visomis
Vilniaus kalbomis. Pavardė tokia, kad pažįstu žmogų su tokia pačia pavarde ir anas griežtai tvirtina esąs
baltarusis.
Per dideles šventes jaunuolio šeima eina į Katalikų bažnyčios
lenkiškas pamaldas. Kunigas kalba ten gražiai, bet ne visai suprantamai.... Taigi - vilenčikas arba
tuteišas.
Jis daug
negalvojęs išėjo į profesionalią Lietuvos kariuomenę. Paklausiau, ei, tai tave
ten gal muš kaip nelietuvį kokie kavianski ar Šiaulia.
-
Baikit, -
jis numojo ranka, – mūsų ten tokių iš
Vilniaus labai daug. Niekas mūsų nemuš.
Dvi išvados.
Primo, Abiejų
Tautų Respublikos tautų genuose karingumas
išlikęs.
Sekundo, su
lenkais mums tai jau niekaip nepavyks matyt pakariauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą