2014 m. birželio 13 d., penktadienis

Grafai gelbsti garstyčias



Sudėliotas mano kūnas gana stambiais  gabalais ir ypatingo grakštumo/galantiškumo  iš tokio kūno negalima tikėtis. Bet – kitiems  klaviatūros   kolegoms, kurie gal pergyvena dėl savo  gabaritų – pasakysiu; niekada nepasiduokite ir kovokite už teisę maitintis kaip jums skanu. Tai mano  galva pagrindinė žmogaus teisė, o ne gėjų paradas centrinėje miesto gatvėje.
Tai man Balkanų moteris vis mėgo prikišti, kad valgyčiau salotas, petražoles, špinatus ir salierus. Piršo  gyvenimo  būdą misti  tokiais ir panašiais  žaliais  lapais lyg triušis būčiau. O sardelės su garstyčiomis tai tiesus kelias į širdies ligas, plebėjiškas tonas ir sovietinių valgyklų  atgyvena. Tokiuose metaliniuose indeliuose pridžiūvę garstyčios jei kas mena mėtydavosi valgyklose.  Ir dar tiesiosios  žarnos vėžys.
Man sunku greituoju būdu diskutuoti su emocionalia BM. Jos argumentai pilasi greitai ir jų daug lyg minia prie parduotuvės durų per akciją kai minus 90 procentų.. Aš tiesiog nespėju argumentuotai atsakyti. Nepakanka  intelekto greičio. Šiaip  intelektas  yra, bet nepajėgiu jo išreikšti tokiu greičiu, kad įsiterpčiau į BM tiradas.  Bet kelis argumentus klastingai  įsidėmiu ir  patylomis rezgu  rūstų atsaką.
Štai apie garstyčias. Jas mėgstu, jaunystėje net  pas dariausi iš garstyčių miltelių  man tinkamomis proporcijomis. BM  gi  tvirtino, garstyčios tai jau tikrai sovietų išmislas, kad paslėpti celiuliozinį  sosiskos skonį ar tiesiog  nekokybišką ar sugedusį produktą.   Fū, vienu žodžiu. Ne lygis.
Bet kaip būdinga pastaram  metui mane išgelbėjo lenkai. Tiksliau grafai,  lyg ir Potockiai. Varšuvos priemiestyje Vilanove yra rūmai, neįspūdingi, bet pasivaikščioti galima. Kaip Varšuvai pusė velnio. Lengvai domėdamasis grafų buitimi  XVIII amžiuje maklinėjau  po muziejuką. Radvilos savaime suprantama pagal lenkų muziejininkus čysti lenkai. Lietuvių muziejuje nė kvapo, nors kas trečias portretas yra LDK didikų. Bet tiek to. Tą lenkų ligą žinome ir kol kas atleidžiame, kol Kremlius toks.
Bet štai XVIII amžiaus sidabrinis servizas. Grafų. Indelis pienui, indelis cukrui, o štai dar vienas didelis indelis, vienas - kaip džiugiai suvokiu - iš kertinių servizo elementų – garstyčinė. Pasitikrinu kitomis  muziejaus kalbomis. Mustard. Tas pats mano mylimas, kitų   smerkiamas maisto produktas.
Atitempiau iš kitos salės  BM. Štai, sakau, va šitas sidabrinis indas sudaužo jūsų paskutinių kelerių metų argumentus dėl  mano maitinimosi  stiliaus. Vienu ypu ir į šipulius. BM  iš mano įžangos  suprato - bus blogai. Atidžiai perskaitė ką nurodžiau pirštu, bandė sakyti, kad gal ir grafams prasto skonio maistą tiekdavo, tai todėl  tiek garstyčių reikėjo ant stalo.
Aš išdidžiai nusijuokiau. Paaiškinau, kad jau grafai tai valgė gerai, kad sovietinė virtuvė buvo vargana  prancūzų virtuvės parodija. Ir  tos sudžiūvę garstyčios aliuminio lėkštėse darbininkų valgyklose tik  istorinis kazusas  bei  neišmanių (šioje sakinio  vietoje pažiūrėjau atidžiu žvilgsniu į BM) žmonių klaidinimas.


Garstyčios yra gerai. Ir niekas nuo Vilanovo grafų laiko  nebedrįsta ginčyti  mano žmogiškos teisės namie turėti įvairių garstyčių. Sidabras moterims stiprus argumentas.
Rašyti komentarą